Rudeniškas lapkritis (iš ciklo "Lapkričiai")

Susipjaus orai dėl vieno kito laipsnio Celsijaus,
Lapais smuks nuo rudens apšalusio pakaušio,
Metaliniai grėblio pirštai žemės vėl nejaus,
Kai medžiai švilpaus pusnuogiai ir pasišiaušę.

Pirmos snaigės duždamos į žemės juodą purvą,
Sidabro rakštimis, krauju susmegs į mano pėdas,
Klausysiu aš, kaip vėjas pasiklydęs tyliai murma,
Blaškydamas pajūriuose sušalusiais žuvėdras.

Akim sustingusiom pro ašarų prizmes žiūrėsiu
Į rudenį, audrų įsiutusių nuplėšytom rankovėm
Ir tarp saikingai sugriautų gyvenimų griūvėsių,
Stovėdamas atminsiu, kaip praeitį nuplovėm.

Kai varnos, kranksinčios ir plakdamos sparnais į laiką,
Į darganą nutūps, kuri pelėsiais ūkanose drumsčias.
Paukščiai nuotrupom padange vakaro suraikę,
Išskris palikę rudenį žieminiuos ledo kumščiuos.