Rytas palėpėje

Juodas kelias it juodas gyvulys
lygiai ir ramiai alsuoja palėpėje.
Baltoje veidrodžio šukėje išnyra du šilti veidai.
Jaukiai susirango ant kilimo,
šnabžda, svajoja apie kažką;
                                      - aš matau vyrą,
                                      jis žiūri į mane.
Aušta. Atverstas kitas gyvenimo puslapis.
Šešėliuota šviesa įstringa užuolaidoje.
Šalikelėse kažkur gaudžia kiti medžiai, labai
                                                        raudoni,
ir gražios namo plokštumos jautriai liečia viena
                                                        kitą.

- Tai buvo prieš tris ar daugiau metų
                                          (prisimenu veidus).
Tu nuėjai tolyn pačiu juodžiausiu keliu,
išnykai rausvu brūkšniu prie pat horizonto.
Keliavai, tarytum akrobatas, siūbuojančia virve.
Vėliau pavirtai netvarkinga žmonių minia,
ganei juos, ir jie tave ganė po nakties pievas;
su milžiniška pelėda, sulig šio miestelio varpine,
susitikai jau visai sutemus,
ir ji tau pašnibždėjo. To negali pamiršti.
Todėl nugręžei dvilypį savo veidą, apleidai
                                                      ganyklas.
Pažvelk, kiek daug tų gražių būtybių
dabar nupūtė į šukę, meni jas?
- Taip, gelsvai pilkuose fonuose siūbuoja
                                            it lengvos pūslės.
Atidarysiu langą ir pradings melsvybėse,
bet tu išskrisi taip pat. Su jais.
Žiūrėk, klaupiasi paiki naivuoliai.
Nenoriu maldų, tyliai liejamų į ausį,
man nereikalingi šie meldėjai,
taip negailestingai ryškūs stiklo bekraščiam
                                                          baltume.

Kur jie gyvena?

- Bėgioja jie pritemusiais ir šviesiais laukais,
tu juos ganei, žinai tas buveines.

- O tavo namas?

- Aš - juodas kelias, juodas gyvulys,
guliu prie tavo nusvirusių kojų.

Rytas. Šilti veidai neatpažįsta vienas kito:
praviram lange plaukia du labai balti debesys.
Tuščia tamsiai melsva palėpė.