Išrinktasis 1.Apsireiškimas

Durys girgždėdamos atsidarė. Nešinas liepsnojančiu deglu į šventyklą įžengė vienuolis vardu Kvenas. Viduje buvo tuščia ir tylu. Pro šešiakampius langus mieguistai skverbėsi mėnesiena. Jaunojo dvasininko žingsnių aidas pažadino akmenines dievų skulptūras. Kvenas įstatė fakelą į patalpos centre stūksantį marmurinį altorių ir nusiemė juodą guobtuvą. Jo ilgi, auksiniai plaukai suspindo deglo šviesoje. Aplink vienuolį ratu išrikiuotos išdidžiai stovėjo dievų statulos, o ant sienų baikščiai šokčiojo jų šėšėliai. Dvasininkas žengė prie pusiausvyros deivės Ašantės skulptūros ir atsiklaupęs ant kietų grindų pradėjo maldą.
    Kvenas čia ateidavo kiekvieną naktį. Jis nenorėjo, kad kas nors tai žinotų, nes nusprendė, kad išmintį ir jėgą reikia kaupti slapčia. Vaikinas vienuolyne mokinosi puikiai, tik per kovos menų pamokas tyčia viską atlieka vidutiniškai, nors nesunkiai galėtų pelnyti aukščiausius įvertinimus. Savo paslaptį Kvenas nusprendė atskleisti per kovą prieš mokytoją. Dvasininkas laimėjęs kovą būdavo perkeliamas į aukščiausią vienuolyno grupę. Kvenas žinojo, jog bandyti galima tik vieną kartą, todėl negalėjo pralaimėti. Vienuolis regėjo daugybės dvasininkų kovas prieš mokytoją. Puikiai įsidemėjo, jog daugelis pervertinę savo jėgas pralaimėdavo tuo pačiu netekdami galimybės tobulintis toliau ir tik nedaugelis areną palikdavo išdidžiai iškėlę galvas, žinodami, jog tikrieji mokslai dar tik prasideda. Sulaukęs dvidešimt šešerių dvasininkas turėdavo apsispręsti: stoti į kovą, ar ne. Kvenui buvo tik aštuoniolika, bet jis jau nekantravo. Vienuolynas buvo vienintelis vaikino gyvenimas, todėl jis neturėjo teisės pralaimėti.
    Kai Kvenas sulaukė dešimties metų kaimą užpuolė barbarų gentis vadinama Haridirais. Kveno tėvai žuvo per antpuolį. Jis neturėdamas kur apsistoti prisiglaudė Telpicinų vienuolyne ir buvo vienas iš nedaugelio dvasininkų, kurie jame nakvodavo. Ten Kvenas atrado tikrąjį savo pašaukimą. Kiekviena diena vienuolyne buvo vienoda, tačiau vaikinui visos atrodė skirtingos. Atsikėlus vykdavo rytinė malda, tada trumpa pertrauka, po kurios privalomi darbai. Po jų pamoka. Jai pasibaigus pietūs, pertrauka, tada kovos menai, pamoka ir galiausiai vakarienė. Diena buvo užbaigiama vakaro malda. Tada dvasinikai eidavo miegoti, vieni į namus, kiti į vienuolyną, o Kvenas turėdavo kitų reikalų. Nuo trylikos metų mokinys ėmė naktimis lankytis šventykloje ir galiausiai priprato pasitenkinti penkiomis valandomis miego. Sulaukęs septyniolikos Kvenui už stropų ir sąžiningą darbą bei puikias žinias buvo suteiktas vienuolio vardas. Tačiau tai vaikinui nerūpėjo, svarbiausia įveikti mokytoją.
    Dvasininkas baigė melstis ir pajuto užplūstančią energiją. Dievai visada atsidėkoja už maldą, vieni daugiau, kiti mažiau. Jaunuolis priėjo prie sekančios statulos ir pakartojo maldą, po to prie kitos, tada dar prie kitos, kol galiausiai Kvenui liko pasimelsti tik prie vienos skulptūros. Vienuolis visuomet pasilikdavo ją pabaigai. Tai buvo tvarkos ir griausmo dievas Potas. Jo statula, priešingai nei kitos, žiūrėjo į viršų. Potas kairėje rankoje laikė dailiai iškalinėtą akmeninę lazdą, o dešinę buvo iškėlęs į viršų. Griausmavaldžio veidą puošė ilga susivėlusi barzda, kuri puikiai tiko prie vešlių, kiek užriestų, antakių. Skulptorius puikiai perteikė atletišką dievo figūrą. Griausmavaldys buvo mėgstamiausia Kveno dievybė. Dvasininkas atsiklaupė ir sukalbėjo maldą. Nieko neatsitiko. Vaikinas nustebo: anksčiau Potas visada suteikdavo jėgų. Vienuolis pasimeldė dar kartą. Vistiek nieko. Dvasininkas užsispyrė ir nusprendė melstis tol, kol griausmavaldys jį išgirs. Žmonių tikėjimas suteikdavo dievams galios bei valdžios ir jeigu žmonės kurį laiką nesimelsdavo dievybė labai nusilpdavo, todėl dievai stengdavosi atsilyginti tikintiems, tikėdamiesi sulaukti daugiau dvasininkų paramos.
    Papūtė gaivus nakties vėjelis. Kvenas apsižvalgė, durys buvo užvertos, langai taip pat. Vėjas vis stiprėjo. Dvasininkas meldėsi toliau, stengdamasis nekreipti dėmesio. Stiprus gūsis užpūtė ant altoriaus liepsnojusį deglą. Šventyklą užtemdė tamsa, net mėnesiena kažkur pradingo. Staiga atsimerkė akmeninės Poto statulos akys. Jos skleidė ryškią melsvą šviesą. Statula ištiesė akmeninę ranką ir uždėjo ją Kvenui ant galvos. Vienuolis net nekrustelėjo. Jeigu tokia dievų valia, jos niekas nesugebėtų pakeisti. Šventykloje galingai nugriaudėjo žaibas. Dvasininkas meldėsi toliau, bet po akimirkos jo akys švietė taip pat ryškiai kaip ir Poto.
-Kalusyk manęs, -sudundėjo stiprus dievo balsas, - daugiau naktimis nesilankyk šventykloje. Jei nori man labiau padėti, tau bus naudingiau eiti į treniruočių salę. Aš pasirinkau tave ir suteikiau tau dovaną. Įvaldyk ją ir tapk ištikimu mano tarnu.
    Dvasininkas nukrito ant žemės ir prarado sąmonę.

    Kvenas prabudo tik ryte. Vienuolis paėmė užgesusį deglą ir pažvelgė į Poto statulą. Jis taip ir liko stovėti ištiesta ranka. Dvasininkas jautėsi keistai ramus.
-Ką gi, šiąnakt eisiu treniruotis, - pamanė Kvenas, - ir išsiaiškinsiu kuo mane apdovanojo.
    Vaikinas įkvėpė gaivaus ryto oro ir patraukė link vienuolyno.