Lapkritis - paukštis

Lapkričio sutemos,
nuogų šakų apraizgytos su paukščių žiedais.
Tūnai jų glėbyje tu lyg karalaitis,
lapai svyrinėdami keliauja,
išsklaidyti paukščiai pakyla,
                                      jų pilvai blizgūs baltai.
Tą jausmą taip pat pavadinkime paukščiu
su karūna, vos įžvelgiama prietemoje,
vargšas nusilpo žėrinčios sostinės
                                      varganame priemiestyje,
trūnėsių plunksnos neapsaugo
                                      nuo darganos,
smelkiančios kūną susitraukusį.
Lapkričio sutemos, šiltos, gauruotos,
iliuzijų sklidinos, pakeleivius pagaukite,
minkštą guolį paruoškite arčiau širdies;
tie priemiesčiai nėra tokie žiaurūs;
išmintis slypi kiekvienoje pilkybėje.
Tą jausmą pavadinkime pailsusiu paukščiu,
paduokime jam gėralo tamsaus lyg naktis,
                                                        sušildykime,
tegul jis lesa kasdienybę, pagardintą
visų čia nekenčiamu medumi.
Lapkričio sutemos, raganiškos pabaisos
juo ruošia nuodus mums į ilgą kelionę nebūtin.
Priemiesčiai tamsūs, čia gera nugrimzti ligi
                                                          galvos,
nebejausti nieko; saldu, ramu, tyla kiekviename
                                                          žingsnyje -
gera tyla, lemtinga; žodžiai sudūlyja, vardai
                                                          nežinomi,
mažytės šalys, purve nušvinta glitėsiai jaukūs,
išnaros, šapai - visos šiukšlės paslaptingos.
Pavadinkite tą jausmą prijaukintu paukščiu.