Nukirstas medis

Nenoriu tūnoti savo uždaroje erdvėje - kambaryje, kuriame svarbiausi daiktai - vaikštynė, rašomasis stalas, treniruokliai, kompiuteris, knygos. Durys, kurias varsto namiškiai. Sienos, kurios riboja pasaulio matymą. Ačiū Dievui turiu langą.
Saulė leidžiasi, matau sidabrinius rasos spindulius ant savo medžio lapelių. Raudonas, šiltas dangus lyg stebuklingo paukščio pūkais apdengia  viršūnę. Po karštos dienos nuo asfalto kyla silpnas rūkas, kuris atrodo lyg dar vienas vos įžiūrimas debesėlis. Mano medis atsiduria lyg danguje, lyg rojuje. Tarp dviejų debesų iš viršaus, iš apačios balti debesėliai glamonėja kriaušę, o jos plačios sidabrinės šakos spindi visom vaivorykštės spalvom. Šis vaizdas man iki šiol yra įstrigęs atmintyje, nes tą vakarą mano nebylus draugas atrodė lyg koks dieviškas sutvėrimas. Ši laukinė kriaušė- lyg stebuklingas rojaus medis mūrinių, vienodų ir šaltų, namų apsuptyje. Kas rytą žvelgiu pro langą, o širdyje suvirpa nedrąsi vilionė - būti paukščiu ir susukti čia lizdą. Sparnais liesti jos tamsžalius lapus ir klausytis ramaus ir sodraus jos balso, kuris guodžia ir drąsina.  Tokį grožį galima sukurti tik stebuklu. Tam reikia daug pastangų, o sunaikinti galima per kelias akimirkas. Maniau, šis medis amžinas, bent jau mane tikrai pergyvens - džiugiai sau ošė, savaip keisdamas gamtiškojo balso intonacijas, o langas buvo mūsų tarpininkas, kai retkarčiais pasiskųsdavau jam savo likimu arba linksmai palabindavau patyręs kad ir nedidelį džiaugsmą.
Kaip ir šį ankstyvą rytą, kai laukiu savo nuolatinio palydovo - Roko.
          Tai buvo pavasarį, kai nugalėjęs nereikalingą varžymąsi, panorau būti su jais, bendraamžiais. Tas noras jau smelkėsi į mane kaip kažkokia būtinybė, privalėjusi mane sulydyti su įprastu minčių ir jausmų  pasauliu, vadinamu paauglyste. Iš nemažo būrio "bičų", kurie spietėsi aplink mane, kai tėvai ir giminės man parūpino  kompiuterį, liko keletas tikrų bičiulių.  Man gaila ir kriaušės - bičiulės (ją nugraužė pjūklo dantys...).
      Ankstus vasaros rytas, skaisčiai šviečia saulė, melsva dangaus platuma, ramiai banguodama, primena tylų jūros ošimą. Protarpiais girdėti rytinio paukščių choro melodijos. Saulės spinduliai išryškina šaltą šviestuvo stulpą, nuo kurio krenta ilgas šešėlis. Ramiai juda žmonių grupė, visi žingsniuoja  lėtai, beveik vėžlio žingsniu... Paėję mažumėlę sustoja. Toks elgesys nebūdingas paaugliams -  juk  visiems  tik po šešiolika metų. Tačiau jie taip eina dėl manęs, nes kol kas su savo silpnomis kojomis tegaliu nukėblinti vos kelis metrus, paskui man būtinai reikia pailsėti. Todėl ir mano draugai juda iš lėto, o jei netyčiom ir paskuba, tai būtinai sustoja ir palaukia. Žinau, kad jiems ne visada prie širdies tokie pasivaikščiojimai, juk dabar mūsų gyvenimo laikas yra toks, kai kūnas ir siela trykšta energija. Tačiau jie yra mano draugai ir visada, kai turi laisvo laiko, išeina su manim į gatvę. Jie moka atitraukti mano dėmesį nuo kasdienių dalykų, moka išblaškyti niūrias mintis, kartu kiekviena praleista diena yra kažkuo įdomi, savita, nepaprasta.  Su jais laikas lekia žaibiškai . Šie pasivaikščiojimai virto savotišku ritualu - jei ne visi, bent vienas iš jų (dažniausiai Rokas) eina  su manimi "pašlifuoti šaligatvių".
Ta diena buvo apsiniaukusi, šalta. Jau rudenėjo. Žvilgtelėjau pro langą iš įpratimo, ir karšta pykčio banga  nutvilkino - pamačiau, kaip netenku  savo nebylios draugės - tamsžalės kriaušės.
Kažkam jis trukdė, užstojo šviesą... arba tiesiog -  trukdė. Benzininio pjūklo garsas perrėžė visad ramų mūsų gatvelės gyvenimą. Po šaižių garsų stojo trumpa tyla. Paskui sunkiai krito storos medžio šakos ant pageltusios rudeninės žolės, dusliai, lyg dejuodami sušlamėjo lapai susiliesdami su purvuotu žemės paviršiumi. Dar kartą sudžeržgė pjūklas, ir po akimirkos storas medžio kamienas garsiai kriokdamas virto žemyn...
Įprasta gyvenimo vaga, rodos, tiesėsi tolyn, bet kažko labai svarbaus neteko visa mūsų gatvelė. Šis medis jau niekada negalės jausti savo šaknų, savo lapų. Jis nesutiks kitos vasaros žaliuodamas, jis daugiau nežydės, neklaidins vėjo savo šakomis- jis mirė... Jis negalės džiaugtis vaikais, kurie karstėsi ant jo šakų, jis daugiau nenumes pageltusių lapų, nebeteiks prieglobsčio paukščiams - jis mirė. Su juo apmirė ir mano sielos dalelė - kam pasakysiu,, labas", kai tūnosiu vienas savo kambarėlyje, laukdamas, kol iš,, kambario režimo " mane išvaduos Rokas - nuolatinis mano palydovas.
Turbūt ši kriaušė augo ne vieną dešimtmetį - stiprėjo, šakojosi. O nukirto per dešimt minučių. Jos gyvenimo knyga buvo užversta, gatvės širdies dalelė buvo sunaikinta per tokį trumpą laiko tarpą...
Kažkam šis taikus namų medis trukdė, gal užstojo šviesą... arba tiesiog... trukdė.
O gal mes, druskininkiečiai, per daug sureikšminam medžius? Pasaulis pamišęs dėl naujų technologijų...
...............................................................................................................................
Mano prisiminimus apie nukirstą medį perrėžė pasaulį sukaustęs įvykis, kuris žiežirbomis skriejo iš televizorių ekranų. Gal tai netgi ne įvykis, gal šiai baisybei įvardyti dar nėra žodžio žodynuose? Visas šis košmaras, atsitikęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, šokiravo, supurtė kaip žvarbus šiaurės vėjas saulėtą vasaros dieną bene visus pasaulio gyventojus. Išgirdęs šią naujieną, negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis, nes visa tai atrodė lyg  dar viena kraupaus veiksmo filmo scena, tačiau dar kartą pamatęs tai per televizorių, susitaikiau su realybe. Viskas atrodė per daug tikroviška: žmonių emocijos, minios panika, ir tie lėktuvai, liepsnojantys kaip fakelas, rūkstantis pastatas, aitrūs dūmai, kurie smelkte persmelkė ir mano kambarėlį. Ne, tai vyksta iš tikrųjų... Tokių filmo scenų nesugebėtų sukurti net patys moderniausi kompiuteriai...
      Prisipažinsiu, pirma mintis, kuri atėjo man į galvą, buvo  ne užuojauta tiems žmonėms, bet kažkoks tylus, ligšiol man nepatirtas džiaugsmas dėl to, kad aš gyvenu tokioje šalyje kaip Lietuva. Šalyje, kurioje tokių įvykių nenutiks. Taip, gėda prisipažint, bet pirmiausia pagalvojau apie save, o tik paskui pajutau gailestį tiems žmonėms. Kiekvienas iš mūsų turi savisaugos instinktą...
        Negreitai  atsigavau po šio įvykio.
Lietuviai kol kas nesusimąstydami kerta medžius, tokius kaip tyliai šlamanti kriaušė daugiabučių namų kiemelyje...

Dar vienas rytas smelkiasi į mano sąmonę kaip svarbus prisiminimas, susijęs su medžiu, kurio jau nebėra.
Jaučiu šiltus saulės spindulius ant savo skruosto, matau, kaip ji persišviečia per žalius mano kriaušės lapelius, matau, kaip saulės zuikutis žaidžia jos žaliose garbanose. Iš tolo atklysta paukščių balsai, kurie pažadina mane iš sunkaus miego. Susikaupiu, pakeliu galvą aukštyn žiūriu į medžio šakas (jos čia pat už lango). Judėdamos tyliai šneka sava kalba, kurios žmonės nenori suprasti, kol jų neištinka rimta bėda. Viena šaka nuo vėjo gūsio sujuda ir man pamoja. Lyg medis žinotų, kad aš šiandien einu į pirmą savo egzaminą. Kriaušės viršūnėje pamatau mažą voriuką, verpiantį savo tinklą - visas jis permirkęs ryto rasa, kuri apklojo balzganu apklotu visus žolės plotus. Net ir pro langą jaučiu tą gaivinantį žalumos kvapą, sklindantį iš mano medžio šakų - pavasario kvapą - tiesiog pasakiška! Laukiu Roko, jaudinuosi, nerimauju, o medis, lyg man pritardamas, judina savo šakas. Pabyra  lapai. Keli nukrenta už mano švarko atlapų. Atvažiuoja Rokas - medis nurimsta, nesiblaško, net lapai nešlama... Tarp mūsų tvyro rimtis... Mūsų dviratis pradingsta saulės apšviestame gatvės fone. Atsigręžiu atgal - kriaušė atsisveikina su manimi...
Tai buvo pavasarį, kai pagaliau apsisprendžiau laikyti egzaminus, nors galėjau, pasinaudodamas savo ligos diagnoze, būti atleistas  ir pasitvirtinti metinio pažymius.  Ypač sunku buvo atsisakyti pagundos nelaikyti lietuvių kalbos egzamino, nes gramatikos taisyklės manęs tikrai niekada nežavėjo. Pagaliau už savaitės laikysime pirmąjį. Dar negaliu patikėti, kad tuoj baigsiu dešimtą klasę. Paskutinioji savaitė, kai vyksta pamokos, itin sunki - geriau jau egzaminai - keli barjerai, kurie mane tikrai gąsdino kaip ir kitus, nors progų pasimuliuoti man buvo daug mažiau - buvau mokomas namuose. Nežinau kodėl, bet žemesnėsėse klasėse apie egzaminus prisiklausiau visokių mitų, kurie dabar man staiga virto  realybe. Ką gi, teks eiti į mokyklą -  į namus egzaminai neateis (ačiū dievui, kad mokykla visai netoli). Turbūt tada  sukėliau namažą savo draugų nusistebėjimą  dėl savo apsisprendimo.
Visą šį reikalą  atliksiu su Roku - tik su juo. Tačiau dabar aš buvau labai konkrečiai nusistatęs šiuo atžvilgiu: Rokas būtinai turi laiku atsirasti prie mano namų ir padėti nusigauti į mokyklą. Jis neturi vėluoti! Pasakysiu, kad Rokas turėjo vienintelį rimtą charakterio trūkumą, kuris mane gerokai erzino, - nepunktualumą. "Privalėsi viską atlikti be jokių "techninių nesklandumų", nes man ši diena labai svarbi". Rokas, tai išgirdęs, truputį suglumo, tačiau aš žinojau -  ką pažadėjo, tą ištesės. Nors ne visada jam tas išeina, tačiau dabar jis pasistengs viską atlikti kuo puikiausiai.
Atėjo rytas, kurio aš laukiau ne tik su didžiuliu nekantrumu, bet kartu ir su didele, keista baime. "Matematika - nesudėtingas skaičiukų mokslas, kuriam reikia tik logikos", - taip man apibūdino šį dalyką Rokas. Aš į tai nusijuokiau ir paskubėjau kėblinti į laiptinę. Geriau nukeliauti anksčiau negu pavėluoti. Atsirėmęs į Roko petį lipu neskubėdamas, iš lėto, nes jam dar tenka kartu nuleisti mano vaikštynę. "Kad kur ją galas! " Išeinam į kiemą, oras šiltas - jaučiasi artėjančios vasaros dvelksmas. Mūsų vasaros...  Švelnus vėjelis kedena plaukus, skaisti saulė apšviečia didelį baltą pastatą, į kurį šiandien traukia nemažai paauglių, -  mokyklą. Atsisėdęs ant Roko dviračio rėmo, keliauju, o mano vaikštynė laukia palikta prie laiptinės, kol ją Rokas vėliau paims. Tai kitiems turėtų atrodyti gana keistai, tačiau man šįkart viskas buvo nė motais. Kažkodėl sušunku Rokui: " Prašyčiau pasiskubinti! ", nors laiko dar daug. Tačiau Rokas net neketina skubintis, tada aš įpykęs jau garsiai rėkiu: " Ar tu kurčias?! " Rokas nieko neatsakęs važiuoja toliau. Ryškūs saulės spinduliai apšviečia mokyklos fasadą. Staigiai sustojame, aš nulipu nuo dviračio, įsikimbu į atramą, užsigulu ant jos. Rokas nukuria paimti vaikštynės, o aš visu svoriu remiuosi į  taip seniai matytus mokyklos laiptų turėklus. Jie pasirodo esą labai šalti, ir mane nupurto šalčio banga. Arba mane užplūsta tas negeras jausmas - baimė. Nerimauju, jaudinuosi, nors prieš pusvalandį buvau visai ramus. Laukiu Roko. "Ko jis taip ilgai užtruko?.. " Staiga pradedu pykti ant Roko. Mane pradeda erzinti paeinantys pro šalį mokiniai, tačiau pasitraukti negaliu be savo vaikštynės. Tai dar labiau supykstu. Nerimastingai dairausi aplinkui, pagaliau pamatau atskubantį Roką. Jis šypsodamasis važiuoja link manęs, net nežinodamas, kas jo laukia... Paduoda man vaikštynę, aš kiek galėdamas tvirčiau atsistoju ir piktai nužvelgiu Roką. Jis iškart suprato, kad kažkas ne taip, tačiau  tyli, nieko nesako. Tai dar labiau įsiutina mane - pradedu plūstis. Pykdamas šneku visokius niekus, prisikabinu prie mažiausios smulkmenos, tačiau Rokas vis dar tyli ir atidaro mokyklos duris. Nuo jo veido dar nepradingo  šypsena. Įėjęs į vidų, truputį aprimstu, mat dabar esu ne vienas, čia pilna mokinių. Tačiau mano įniršio neįmanoma sustabdyti -  dar labiau priekaištauju Rokui. Prieinam prie laiptų, jis šypsodamasis ištiesia savo ranką, kad aš į ją pasiremdamas užlipčiau į trečią aukštą, kita ranka paima mano vaikštynę. Neskubėdami lipame. Nuo to laiko jis dar nepratarė nė žodelio. Tai mane dar labiau įaudrina. Nejučiom suvokiu, kad dabar mane erzina viskas, ką jis bedarytų... Negaliu - tuoj išprotėsiu, nes kaip aš galiu pykti ant savo geriausio draugo... Tačiau mano viduje lyg koks velnias įlindęs -  verčia  mane plūstis toliau, o aš tam per daug nesipriešinu. Rokas vis dar tyli. Prieinu kabinetą, kuriame laikysiu matematikos egzaminą, pasižiūriu savo suolo numerį, pasitikrinu, ar nieko nepamiršau, nervingai žvilgčioju į šalis. Atsisėdam ant prie klasės esančių kėdžių. Aš vis dar įžeidinėju draugą, o jis, nors nebesišypso, bet neprataria man jokio žodžio... Pagaliau suskamba skambutis į egzaminą. Rokas padeda man atsistoti, palydi iki durų ir taria: " Na, su dievo pagalba... " Pagaliau jisai prašneko, aš jau ramesniuiu balsu tariu: " Pasimatysim po egzaminų". Jis modamas ranka pasišalino iš mano akiračio.
              Po egzaminų, kada atgavau šaltą, logišką mąstymo būdą, keliavau su Roku namo. Jis kažkaip nejaukiai žiūrėjo į mane. Puikiai supratau, kokią didelę kiaulystę padariau.  Staigiai paspaudžiau stabdžių rankenėlę, kad net padangos sucypė. Rokas kimiu balsu paklausė:
- Kas yra, Robi?
- Nieko, Rokai, tik norėjau paklausti, kaip aš tau neatsibodau per šią dieną?..
- Tu man iš tikrųjų atsibodai, - taria Rokas vėl juokdamasis.
- Tavo vietoje aš tokį niugzlį būčiau metęs ir palikęs likimo valiai!
- Na, ką... Aš kantrus kaip tavo kriaušė.
- Ačiū ir atsiprašau. Kitais metais tu galėsi mane taip gainioti, - nusišypsojęs pridūriau, nes Rokas vieneriais metais jaunesnis už mane.,, Tikrai medžio kantrybės reikia su manimi, - mąsčiau atsiremdamas į Roko petį. Kokio įsiūčio reikėjo tam žmogui, kuris nukirto mano medį? "
Vaikštynė liko viena. Palauks, įpratusi...
Kitas mano draugas Paulis  ir  dūmelį užtraukia,  "aliuko" paragauja, bet jis viskam turi saiką ir ribas, kurios yra tiksliai apibrėžtos. Jis - žmogus su "stabdžiais", kaip jis pats save apibūdina. Aš su tuo visiškai sutinku, nes turėjau progą įsitikinti. Atmintin įstrigo viena diena.
Vasara - pramogų metas. Visiška laisvė - mokslai dūli palėpėje. Karšta saule visi mėgsta pasilepinti, vėsus ežeras  tik ir gundo šokti  į raibuliuojantį vandenį. 
Prabundu... Prieš akis baltų lubų kvadratas, kuriame raibuliuodama saulė piešia kiestos formos figūras. Dar noriu miego... Garsiai sučirškia durų skambutis. "Šiandien  vėl neišsimiegosiu", - galvoju ir apsnūdęs atidarau duris. Plačiai šypsodamasis stovi Paulis - tik jis gali atsibelsti pas mane taip anksti... "Tiek jau to - nemiegosiu. Įdomu, ką jis man pasakys", - galvoju apsnūdęs. Siūlau užeiti, bet Paulis neskuba. Po kelių akimrkų  prabyla:
- Robi, klausyk, važiuojam su manim prie Grūto, pasimaudysim, diena juk karšta.
-  O kas dar bus? - klausiu, žinodamas, kad Paulis visada apsuptas draugų.
- Na dar keli draugai, panelės... - šypsodamasis taria, o paskui dar priduria: - bus ir aliuko, ir šampaniuko, “žolytės” - dangus žemėje...
- Na, gerai, tik kas mus veš?
- Mano broliui pakeliui, o apie trečią valandą  jis parveš atgal visą kompaniją.
Galiausiai neatsilaikau pagundai ir pranešu apie išvyką tėvams (žinoma, nepasakodamas visų smulkmenų). Po pusvalandžio mes jau prie Grūto. Šalia sėdi kelios simpatiškos panelės. Saulėta diena, ežeras, draugų kompanija ir truputėlis alaus - kaip Paulis sako, - rojus žemėje. Paulis su dar vienu draugu, kurio aš  nepažįstu, padeda man nusigauti iki vandens, o įsitikinę, kad jau galiu savarankiškai tvarkytis, paleidžia mane. "A... a. a.. a!!! " - suklykiam įšokę, vanduo pasirodė šaltokas. Tačiau pagunda atsivėsinti yra didesnė. Aš tiesiog netveriu savo kailyje: juk per ketverius metus  ežere maudausi pirmą kartą  - viskas Paulio dėka.  Atpalaiduoju savo kojas - jos laisvai "plūduriuoja"... Kaip lengva - tik su rankomis aš pradedu plaukti, gana keista, bet malonu. Mano rankos stiprios - ilgai plaukioju. Atsisukęs į krantą metu piktą žvilgsnį į vaikštynę, kėpsančią prie medžio. Plaukdamas pastebiu rūpestingus Paulio žvilgsnius. Jis  lyg koks gelbėtojas padeda man, kai pavargsta rankos, neleidžia per toli plaukti, netgi draudžia taip šėlioti, tačiau man vis tiek malonu. Aš maudausi! Kada galiausiai ir man pabosta mirkti vandenyje, patraukiame į saulėtąją pievelės dalį. Įsiruošiame  "stovyklavietę", nors man nieko neteko veikti - viską atliko už mane (apmaudu).  Daug kartų Pauliui esu sakęs, kad man nelabai patinka, kai viskas už mane padaroma (lyg aš būčiau koks bejėgis padaras). Paulis tai pastebėjo iš mano veido išraiškos, kuri tą momentą atrodė labai niūri. Jis priėjo prie manęs ir paplekšnojo per petį -  nebyliai atsiprašė  už tai, nes buvo pažadėjęs, kad visą laiką su manimi elgsis kaip su sau lygiu -  jam neegzistuoja mano negalė arba, tiksliau pasakius, jis mano varganas kojeles ne taip sureikšmina...
Užsiėmiau šiltesnę vietelę. Žiūriu į ežero gelmes, jame raibuliuojančią saulę, žuvelių žvynus. Viskas lyg auksu tviska. Pamatau medį, kuris man kažkuo artimas. Jo kelios šakos įsibridusios į vandenį - lyg jis norėtų išsimaudyti. Keliauju prie šito medžio. Slepiuosi nuo saulės po jo plačiais lapais, pasiremiu į seną, tačiau tvirtą, vėsų kamieną. Lapų šlamesys mano ausims skamba kaip muzika. Štai groja keisčiausią medžio valsą, štai fokstrotą. Gal kiti to negirdi, bet man pakanka tik įsiklausyti į gamtos melodijas: į ežero tyvuliavimą, lapų ošimą, vėjo plazdenimą, žolės traškesį. Kaip gera  pavėsy! Žiūriu į draugus - jie maudosi. Kviečia ir mane, bet aš nenoriu trauktis iš šios puikios pavėsinės. Globėjiškas medžio ošimas primena kriaušę po mano langu. Galvoje vėl pinasi priekaištingos mintys.,, Žmogau, kuo tau neįtiko ta kriaušė? Gal užstojo šviesą tavo buto lange? Bet argi tai svari priežastis, kad galėtum imti ir nukirsti medį? Dabar po mano langu liko tik memkas, varganas medelis laibom šakelėm, kuris dar tik pradėjo kabintis į gyvenimą. Kada nors ir šiam nutrauksi gyvenimą, nes jis ims tau trukdyti. Gaila iškirsto medžio, gaila ir to, kurį tu iškirsi...    Vakare griuvau į lovą kaip pakirstas - kažkaip neįprastai pavargau. Sapnavau, kad bėgu pajūrio krantu, padais jausdamas šlapią ir šiltą smėlį. Atsisukęs pamačiau Paulį, kuris vijosi, piktai šnopšdamas, kad negali manęs aplenkti.
Rytą atsikėliau, kankinamas kažkokio man dar nepažįstamo maudulio. Skaudėjo visą kūną, gėlė raumenis. Nenoromis keliuosi, pasikloju lovą, sutvarkau kambarį, einu valgyti - iki gyvo kaulo įgriso gyvenimo rutina, viskas labai  jau nusibodo... Gal paskambinti Pauliui?  Su juo linksmiau pavyktų praleisti laiką. Suku telefoną - niekas neatsako.  Ką daryti? Gaila, kad Roko dabar nėra  Druskininkuose, su juo daug linksmiau praleisčiau laiką arba nors pasidalinčiau savo pilka liūdnoka nuotaika. Rokas visai  vasarai išvyko į Vilnių pas giminaičius. Šiandien tokia graži diena, o mano nuotaika tokia, lyg būtų niūrus ruduo, kurio darganos nukrėstas jaučiuosiu... Įsijungiu kompiuterį - pažaisiu. Prasidarau langą - gaivus oras, saulė, bet vis tiek liūdna.  Velnias!!! Kas čia man į akis spigina su veidrodėliu (dabar sėdėjau prie lango)? Man visiškai nejuokinga, aš netgi siuntu. Iškišu galvą pro langą, primerkiu akis - tai kažkoks mažius žaidžia su veidrodžiu. Te sau žaidžia, bet reikia pasakyti, kad man taip daugiau nedarytų. Vėl sėduosi prie kompiuterio, kuris visada  padeda "prastumti " sunkias minutes. Velnias. Po galais!? Tuoj parodysiu tam mažam nenaudėliui, žinos, iš kur pipirai dygsta. Iškišu galvą pro langą, prisimerkiu, apsidairau, bet mažio nė kvapo, o į akis vis tiek kažkas spigina. Per skaisčius saulės spindulius pamatau gana aukšto ūgio, tamsių, trumpų plaukų, laibo kūno sudėjimo vaikiną, kuris man primena vieną pažįstamą. Bet juk... Trumpai abejoju, bet  to negali būti, Rokas dabar turi būti Vilniuj, tačiau verta pabandyti - sušunku:
- Rokai, čia tu?!
- Ne, čia saulės zuikis, Robi, - taria pažįstamas balsas.
- Rokai, kaip tu čia dabar Druskininkuose?.
- Tuojau užeisiu, palauk! - pašviečia į akis.
Negaliu atsidžiaugti, kad Rokas jau čia, nuotaika iš karto praskaidrėjo, pakilo ūpas. Tiek daug noriu jam papasakot, taip  ilgai man trūko jo kvailų išdaigų ir juokelių. Suskamba durų skambutis. Kaip visada tariu savo "Užeikit! ". Po kelių sekundžių kaip paprastai tarpdury išdygsta Rokas. Per tą laiką, kol jo nemačiau,  spėjo įdegti, o anksčiau būdavo lyg baltas sūris. Pasikeitė šukuoseną, tačiau sprendžiant iš šypsenos - koks buvo, toks ir liko. Staiga mane užplūdo geros mintys.
        Nors su Roku  mes neseniai esame tokie geri draugai, tačiau užteko ir trumpo laiko puikiai vienam kitą suprasti. Roką aš suprantu iš "pusės žodžio", žinau visus jo trūkumus ir privalumus, visas jo keistenybes. Beje, jis irgi ne blogiau mane pažįsta.  Todėl nuo Roko nieko negaliu nuslėpti, tiesą pasakius,  beveik nieko... Aš padedu Rokui "tobulėti', o Rokas man. Mat Rokas turi pora "nepageidaujamų" savybių: perdėtą gėdos jausmą, ryžtingumo stoką ir pačią  blogiausią, kuri net mane dažnai erzina, - nepunktualumą. Tačiau, kaip Rokas sako, tobulų žmonių nėra - visi turi ydų Juokaudamas priduria, kad jo trūkumams surašyti neužtektų mano kompiuterio atminties. "Būk šalia su visais savo trūkumais", - sakau mintyse.
        Po to, kai susipažinome su Roku, kiekvienas  atradome lyg kažką naujo, įgavom naujos gyvenimo patirties .  Manau, kad ne taip lengva buvo jam priprasti prie mano padėties. Tikriausiai buvo gana keista patikėti daugeliu dalykų, pavyzdžiui, kad aš galiu pasielgti vienaip, o ne kitaip. Todėl daugelis mano poelgių jį trumpam išmušdavo "iš vėžių". Manau, tai buvo todėl, kad jis mane pažinojo tik iš kalbų  ir  net neįsivaizdavo, kad aš mažai kuo skiriuosi nuo įprasto  paauglio. Tačiau ilgainiui jis priprato prie mano, o aš prie jo keistenybių. Gal todėl, kad sugebėdavom vienas kitą suprasti, pasidarėme geri draugai. Tik Rokui galiu būti dėkingas, kad pradėjau dažniau išeiti į kiemą, grožėtis gamta ne tik pro langą.  Rokas beveik kiekvieną dieną su manimi išeina pasivaikščioti. Tik jis vienas moka man suteikti reikiamą pagalbą, nepersistengdamas, kur nereikia. Jau sakiau, kad mane labiausiai siutina gailesčio padiktuotas noras  padėti ten, kur aš puikiausiai apsieinu be kitų pagalbos. Daugelis draugų, pamatę, kad man reikai padėti, karštligiškai skuba pasitarnauti,  kartais net nenumanydami, kaip su manim elgtis... Rokas jau, kaip jis pats sako, tapo mano dešiniąja ranka. Smagiausia man yra tai, kad ir aš jam esu reikalingas: ne sykį padėjau jam atsikratyti kuklumo, kuris dažniausiai būna perdėtas. Dėl to jis man yra labai dėkingas . Bet mano dėkingumas jam kur kas didesnis dėl jums suprantamų priežasčių. Beje, apie tai mes niekada nekalbame.
Karštas saulės tvaikas, svylančios smalos kvapas, danguje keli debesėliai, sausa it šienas žolė. Dieve, kaip tvanku. Jaučiuosi kaip kepamas šašlykas. Sunkiai alsuodamas, atsikeliu, paeinu kelis metrus ir griūnu ant suoliuko  paslikas. Karšta, nuo kaktos tekšteli keli  prakaito lašai. Pasiekę šaligatvį jie kaipmat išgaruoja. O saulė toliau negailestingai karščio rykštėmis raižo mano kūną. Keliuosi ir einu, pasuku galvą - Rokas irgi velkasi iš paskos užmiršęs šypsotis. Klibinkščiuojame pas Paulių. . .
- Pauliau, einam maudytis, - tariu aš, gerdamas šalto vandens stiklinę.
- Tik kad dviračio nėra - mano visiškai sugedęs, - priduria Rokas.
Paulis sėdi susimąstęs, galvoja, paskui taria:
- Klausykit, Aleksas turi šiokį tokį.
- Tada skambinam Aleksui .
Po kelių minučių prie Pauliaus durų stovėjo nuo karščio suglebęs Aleksas. Įėjęs vidun jis tuoj  išsidrėbė ant sofos. Minutėlę atsipūtęs jis pasisuko į Roką ir tarė:
- Šį kartą tu jį nuvežk. Neturiu jėgų.  Dviratį tai gavau...
- Aš pats  vos kojas  pavelku. Metam monetą.
Paulis išmetė monetą.  Kada ši nukrito ant žemės, Aleksas  atsisuko į mane  ir tarė:
- Na ką, Robi, teks pakeliauti  su manimi ir su mano dviračiu. Roko "limuzinas" gal ir geresnis, bet jis tikrai baigė savo amželį.
- O ką neš Paulis?
- Visokius  daiktus: rankšluosčius, dėklus ir gėrimus, vaikštynę.
        Po pusvalandžio  atsidūrėme kieme. Dar įnirtingiau kepino saulė,  nuo kurios buvome pasislėpę Pauliaus bute. Dieve, kaip karšta. Atrodo, kad net marškinėliai lydosi ant kūno. Aleksas atsirakina dviratį, privažiuoja prie manęs, sustoja ir parodo, kad sėsčiau ant rėmo. Sėduosi - kažkaip nepatogu, Roko "limuzinas" buvo patogesnis - neslysdavau į apačią, kojos nekabalavo prie ratlankių. Tačiau rinktis nėra iš ko, ir  spaudžiamas begalinės kaitros, sėduosi ant Alekso "limuzino".
          Riedame su Aleksu pro  mokyklą, važiuojame ilgesniu keliu, bet šis yra geresnis,  mažiau nesklandumų patirsime. Rokas su Paulium patraukė prie tvenkinio visai kita kryptimi. Jie lauks mūsų sutartoje vietoje. Aleksas visai nusiplūkęs mina pedalus. Jaučiu, kaip sunkiai jis nuo  karščio alsuoja. Staiga pajuntu, kad po truputį slystu nuo rėmo, tačiau Aleksui to nesakau, nes ir taip jaučiuosi nesmagiai, kad šitaip jį varginu. Velnias, kaip sunku čia išsėdėti,  o dar tos kojos maišosi prie ratlankių. Kantriai kenčiu toliau nesiskųsdamas. Nuvažiavę gerą kelio gabalą sustojame pailsėti, nes jau abu esame pakankamai nusiplūkę.  Griūnam po medžiu, mėgaujamės pavėsiu.  Netgi traukiamas oras, atrodo, degina  šnerves. Aleksas pirmas, labai sunkiai alsuodamas, keliasi ir eina prie dviračio. Privažiuoja prie manęs ir paskatina greičiau lipti ant "ratų". Aš su mielu noru lipu, nes ir pavėsis pavėsio nevertas,  o šaltas tvenkinio vanduo taip vilioja išsimaudyti...
          Antai jau  matosi nuo saulės raibuliuojančios bangelės. Mes su Aleksu išsišiepiame iki ausų, nes pagaliau  nugalėsime šią kaitrą. Nors ir labai nepatogu šiame "limuzine",  dar iki šiol sėdžiu, kenčiu, viską užmiršęs. Štai mes jau čia pat. Dar minutėlė, ir būsime prie vandens. Aleksas pastebimai didina greitį. Vis sparčiau riedame  taku. Aleksas dar kartą papriekaištauja,  kad kojos liečia ratlankius. Greitis vis didėja, vėjas kedena mano plaukus, jau girdžiu, kaip teliuškuoja vanduo. Bet džiaugsmą staiga nubraukia kiti pojūčiai. Mano kairioji koja įstrigo į priekinių ratų stipinus, ratas apsisuko kartą, o mes jau skriejame į priekį. Greitis buvo didelis, - skrydis irgi nemenkas. Nespėjau ištiesti abiejų rankų - tik vieną. Perveria kairę koją, tačiau tai nustelbia aštrus galvos skausmas. Stipriu smūgiu trenkiuosi į asfaltą. Po sekundės Aleksas užgriūva ant manęs... Skubėdamas keliuosi, nes trukdom  kitiems dviratininkams. Aleksas bara mane, plūstasi, tačiau visgi  padeda nusigauti iki šaligatvio, kur galėsiu atsisėsti. Šiaip taip nuropoju,  atsisėdu, pakeliu galvą. Dviračiui nieko, tačiau jis už gerų šešių metrų nuo manęs, Pasižiūriu į Aleksą - jo veido kairys šonas nuo viršaus iki apačios smarkiai apdraskytas, o pats laikosi už kairiojo peties, užtat galva, ačiū Dievui, sveika.  Apie save nieko gero negaliu pasakyti, bet mano galvelė užgrūdinta, ne kartą yra atkentėjusi nuo mano pusiausvyros. Bus kokia mėlynė ar guzas - tai niekis. Tačiau iš Alekso žvilsnio supratau, kad kažkas ne taip. Subėga arčiau buvę žmonės, žiūri į mus su gailesčiu. Vieni paprasčiausiai tūpčioja aplinkui, kiti iš tikrųjų bando padėti. Iš apsirengimo suprantame, kad tai lenkai poilsiautojai. Aleksas paklausia lenkiškai, ar kas nors turi bent servetėlę. "Kam ta servetėlė. Kam jos reikia? " -  galvoju. Esu įsitikinęs, kad man viskas gerai, tačiau po akimirkos pajaučiu šiltą  kraują ant skruosto. Nejaugi aš prasiskėliau galvą? Tikriausiai, nes, kiek supratau, žmonės atrodė  susirūpinę.  Kažkas iškviečia greitąją, tačiau, jos tenka laukti ilgai. Po gerų dvidešimt minučių pagaliau atvažiavo. Atsargiai mane įsodina į automobilį. Alekso čia jau nebuvo - jis nulėkė įspėti draugų. Važiuojam, man užduoda daugybę klausimų - suprantu, kad tikrina, ar nepraradau atminties. Kelinta šiandien diena, kiek man metų, kada gimiau, koks vardas, pavardė, kur gyvenu ir taip toliau. Viską aš gerai atsimenu, netgi savo asmens kodą, kurio negalėjau įsiminti visą pusmetį, pasakau. Tik dabar pajuntu, kad truputį dreba rankos. Galva nesvaigsta, šiaip viskas  gerai.  Seselė dar pajuokauja - iki vestuvių užgis. Tai pasakiusi ji nusisuko ir nuėjo savais keliais. Aš tuo metu svarsčiau, ką man daryti be vaikštynės, kurią nusinešė Paulis. Šįkart nesidžiaugiau, kad nebuvo pastebėtos mano kojos, kad jas  kur kipšas nurautų - geriau jokių negu šitokios... Aš neabejoju, kad viskas pasitaisys, kad tuoj pasirodys ir draugai. Taip ir buvo. Priimamajame prasėdėjau bene pusvalandį. Mintyse keiksnojau medikus, save ir kas tik užkliuvo galvoje. Pagaliau mane nuvežė į chirurginį kabinetą, padėjo atsigulti ant stalo ir pradėjo "lopyti". Truputėlis  skausmo - ir viskas baigta. Dar keli klausimai atminčiai patikrinti, ir aš keliauju atgal į priimamąjį. Paakys jau trupuitį patinęs. Įsodina mane į greitosios pagalbos automobilį, o aš girdžiu pažįstamus balsus - tai Paulis, Aleksas, Rokas. Paulis "suskelia" porą juokelių nuotaikai praskaidrinti. Rokas paspaudžia man ranką, pasveikina su šiuo dėmesio vertu įvykiu. Aleksas tik primerkia akį. Dar pamatau, kad Aleksą veda kita seselė. Iš jo žvilgsnio suprantu, kad jam tai anaiptol nėra malonu - dabar jau aš šypteliu - iki vestuvių užgis, kaip man sakė seselė.  Po kelių minučių ir šis  ("žaliuokės pasekmė") įlipa į automobilį. Paulis ir Rokas su visa manta bei dviračiu seks paskui mus...
        Išlipęs iš greitosios automobilio, žvelgiu į savo draugus. Jie juokiasi. Jaučiu, kad ir mano veide atsiranda šypsena, tačiau siūlės trukdo gerai išsišiepti - skauda. Dar minutėlę žiūrim vieni  į kitus. Staiga Paulis pratrūksta kvatotis, po jo - Aleksas, paskui mudu su Roku.
        Mūsų šešėliai juda namo sienoje, nuo kurios atsimuša juoko kamuoliukai