kai kvepia angelais

Kartais mano kambary
pakvimpa angelais,
ir aš ieškau jų
už spintos arba seno
palto apsnigtoj kišenėj,
pradedu sklaidyt knygas,
ir nors puslapiai pakvimpa dangumi,
vis dar nerandu ko ieškau.
Visą dieną vaikščioju gatve,
basos kojos liečia drėgną žemę,
į akis prisigeria tylos,
ir imu regėti einančių šalia
sielų kišenes,
nors jose daugybė nuo pat ryto surinktų
daiktų,
vienos švarios, kitos lopytos ir senos,
nerandu savųjų ir grįžtu…
pro užuolaidos kraštelį
pažvelgiu į dar prieš miegą besimeldžiančius vaikus,
jie visi susirenka viduj,
aš pilna
mano akys, pirštai ir kišenės sieloj
pilnos jūros ir baltų sapnų,
aš girdžiu, kaip angelai juos seka
mums, vaikams, užmiegantiems tyloj…