Airiška istorija

o juk Tir na n’Oige*
laikas stovi vietoj
ir nežinau
ar vakar išėjai
ar prieš daugybę metų

žinau kad moteriška
jaudintis per daug

bet kai sapne matau
kaip tu išjoji
ant žirgo
kuris pasak legendų
pralenkia net laiką
kuris vienintelis
įžengti gali
į tavo mylimą
tau uždraustą
tėvynę

matau kaip žirgas pasipurto
matau kaip tu
krenti ant žemės
matau

ne
aš jaučiu
tu šiandien
grįši vakarienės
prie židinio prisėsi
prisikimši pypkę
ir pasakosi man
kokia graži
tavoji žemė
pavasarį

o aš galvosiu
kad gerai gyventi
Tir na n’Oige
kur nebijau
tavęs netekti amžiams

bet kartais aš norėčiau
su tavimi iš lėto
į parką klibikščiuoti
lesint ančių
norėčiau vieną rytą
pastebėti
kad tavo veidas
išrašytas raukšlėm

nes juk geriau
su tavimi pasenti
ir numirti
nei būti pasmerktai
per amžius
tavęs laukti
galvojant
kad išvykai
tik vakar

*stebuklingas kraštas, kuriame laikas neegzistuoja, visi lieka amžinai jauni. Tačiau jo gyventojai neskiria to kas įvyko vakar, nuo to, kas įvyko prieš tūkstančius metų. Bet jei palieki Tir na n’Oiga, tave iš karto užgriūna visų nugyventų metų našta.