Pilkieji

Autoriaus žodis: Tai pirmasis mano, aštuntoko, kūrinėlis. Neplanavau tokio ilgo, bet taip jau gavosi. Supratau koks malonus gali būti rašymas ir koks džiuginantis yra užbaigto darbo jausmas. Iš anksto dėkoju už išsakytą kritiką.
Malonaus skaitymo:)

Pilkieji

    Sere, pažiūrėkit, -pirštu į monitoriaus ekraną bakstelėjo I-ojo korpuso operatorius Fredas Orsonas.
-Kas? –tingiai paklausė nuobodžiaujantis “Oriono”kapitonas Aizekas Perksas, - Vėl nauja kometa?
Šiandien bus ketvirta, atsibodo pavadinimus galvoti.
-Ne, kapitone, tai kažkas… Kažkas naujo.
-Nejaugi? –šiek tiek susidomėjęs paklausė kapitonas, - Parodyk.
-Štai čia, sere, -  Su vis didėjančiu jauduliu šnekėjo Fredas, - šis objektas keturis kartus didesnis už mūsų laivą. Jis juda tiesiai į mus, be to, jis pats labai panašus į kosminų laivą. Tai negali būti gamtos kurinys, nes...
    Kapitono veidas akimirksniu surimtėjo:
-Pats matau Orsonai, -pertraukė Aizekas, - atlik termoanalizę.
    Operatoriaus pirštai mikliai surinko reikiamą komandą. Kompiuterio ekrane nekantriai mirksėjo žalias užrašas: “palaukite”. Tai pirmas kartas, kai ekspedicijos metu atsitinka kažkas nenumatyto. Anksčiau viskas vykdavo sklandžiai.
    Trisdešimt dviejų sulaukęs kapitonas jau šešis metus pilotavo “Orioną”. Tai, kad Aizekas tarpgalaktinių reisų licenziją gavo dvidešimt šešerių metų buvo neįprasta. Paprastai pilotas ją užsitarnaudavo sulaukęs ne mažiau trisdešimties metų. Aizekas Sperksas nuo pat vaikystės svajojo tapti erdvėlaivio kapitonu. Įstojęs į “Marksono” pilotų akademiją pasiekė puikių rezultatų. Kursus baigęs su pagyrimu iš karto tapo “Oriono” kapitonu ir jo svajonė išsipildė.
    Aizekas buvo vidutinio ūgio tamsiaplaukis. Visuomet vertino tvarką, ir tai buvo galima nesunkiai suprasti pamačius jo aprangą ir tvarkingus ūsiukus. Kapitonas dažniausiai būdavo rimtas, bet šį kartą ėmė nekantrauti:
-Nagi, -tarė jis kompiuteriui, -paskubėk.
    Staiga Aizeką užplūdo keistas jausmas. Akyse pasidarė pilka. Atrodė, jog kažkas bando jį perspėti ir ragina sprukti kuo toliau nuo čia. Tas jausmas pradingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Sperksas nustebo - to dar niekada nebuvo. “Tikriausiai viską išsigalvojau” pamanė jis.
O gal tai…
-Ten kažkas yra! –susijaudinęs sušuko Orsonas. Kapitonui akimirksniu iš galvos išgaravo mintis, kad kažkas jį perspėjo. Tai neįmanoma, o tai ką rodo termoanalizės duomenys yra realu.
-Po velnių! Ten tikrai kažkas yra! –sušuko Perksas. Įgula subėgo prie monitoriaus.
-Link mūsų artėja kosminis laivas –virpančiu balsu šnekėjo operatorius, -jame ušfiksuota gyvybė. Laive esančių būtybių vidutinis ūgis vienas su puse metro. Jų kūno temperatūra siekia šešiolika laipsnių šilumos. Ateivių išsivystimo lygis labai aukštas. Gal net aukštesnis už mūsų. Tik pažiūrėkit kokios neproporcingai didelės jų galvos, įdomu, kaip toks gležnas kūnas jas nulaiko?
    Po šių žodžių suūžė visas I-asis korpusas. Kai kurie visiškai pametė galvas, kiti vis dar negalėjo patikėti, tik kapitonas sugebėjo išlikti rimtas:
-Operatoriau, pamėgink užmegzti ryšį su… Su ateivių laivu. Ei, kas nors perduokit naujienas II-ajam korpusui.
    Po tokių netikėtų įvykių niekam daugiau  nerūpėjo ekspedicija į Saifo planetą. Niekas dabar net negalvojo apie mėginimą bendrauti su Saife gyvanančiais laukiniais, kurie tik dabar pasiekė žemiškajį neolitą. Aizeko Perkso galvoje mintis vijo mintį: ”Negaliu patikėti, viskas taip netikėtai susiklostė. Ramiausiai skridome ištirti Saifo planetos, o dabar atradome naują civilizaciją ir  dar ne bet kokią, o išsivysčiusią. Visas pasaulis žinos mano vardą”, - mintyse svjojo kapitonas.
-Ryšio užmegzti nepavyko, galbūt jų ryšio sistema kitokia nei mūsų, - nusprendė kapitonas, –jie priartės prie mūsų už penkiolikos minučių…
-Orsonai, mėgink užmegzti ryšį dar kartą, -sukomandavo kapitonas.
    Aizekas pasinėrė į svajones. Jis matė save išdidžiai stovintį planetos tarybos būstinėje. Regėjo aukščiausiąjį žemės magistrą kopiantį laipteliais. Magistras užkabino kapitonui medalį ir tarė:
-Už nuopelnus pasauliui.
    Salę užpildė triukšmingos ovacijos. Susirinkusieji plojo, švilpė… Staiga kapitono svajas pertraukė tas pats keistas jausmas. Tik šį kartą jis buvo stipresnis ir truko ilgiau. Tai skambėjo tarsi maldavimas iš gailesčio.
-Bėkit, bėkit… -galvoje šaukė. Šį kartą kapitonas sunerimo. Jau norėjo apie tai prasitarti Orsonui, bet sudvejojo. Ką pamanytų jo įgula, ką pamanytų visas pasaulis, jei jis lieptų apgręžti laivą ir  imtų sprukti nuo ateivių. Be to, Aizekas norėjo būti garsus kaip didvyris atradėjas, o ne kaip kvailys, kuris dėl savo šeštojo pojūčio paliko didžiausią šimtmečio atradimą nežinomybėj.
-Sere, manau, kad apie tai reiktų pranešti vyriausiajam žemės magistrui, -pasiūlė Orsonas.
-Gali, jei yra noro, -tarė kapitonas, -esant tokioj tolybėj signalas iki žemės nuskries per dvidešimt minučių, o ateiviai mus pasieks po dešimties minučių. Geriau perspėk lingvistus, kad būtų pasiruošę, jeigu ateiviai panorės tiesiogiai bendrauti. Jei jų kalba nors truputį panaši į bent kurią žemiečių kalbą, tuomet lingvistai pasinaudodami naujausiom technologijom turėtų nesunkiai ją perkąsti.

    “Orionas” ramiai plūduriavo beorėje erdvėje ir laukė artėjančio ateivių laivo.

    Žemiečių ir ateivių laivus skyrė penkios minutės kelio. Orsonas pastebėjo kaip atsiveria ateivių laivo priekis ir iš vidaus išlenda kažkas juoda.
-Kapitone, kas tai? –sunerimęs paklausė operatorius.
-Neturiu nė menkiausio supratimo, galbūt tai…
    Aizekas nutilo. Ateivių laivo priekyje sumirgėjo mažas baltas taškelis. Jis vis plėtėsi ir vis labiau ryškėjo. Galiausiai taškelis virto gigantišku žaižaruojančiu kamuoliu. Jo buvo neįmanoma nepastebėti.
-Jau žinau kas tai. Tai milžiniškas lazerinis pabūklas. –Negarsiai pasakė “Oriono” kapitonas, tačiau  šiuos žodžius išgirdo visi I-ame korpuse buvę kosmonautai. Gigantiškas rutulys atsiskyrė nuo ateivių laivo ir siaubingu greičiu ėmė skrieti link “Oriono”.
-Jis pasieks mus po vienuolikos sekundžių, -akimirksniu apskaičiavo operatorius.
    Aizekui tos sekundės buvo nepakenčiamai ilgos. Per vienuolika sekundžių kapitonui prieš akis prabėgo  visas jo gyvenimas. I-ajame korpuse vyravo įtempta kapų tyla. Girdėjosi kiekvienas kosmonautų seilių nurijimas, oro įkvėpimas. 11… 10… įtampa tiesiog žudė. 9… 8… siaubinga laukti to, kas neišvengiama. 7… 6… nors mirtis ir taip neišvengiama. Tuomet gal neverta bijoti? 5… 4… nualpo lingvistas Stakseris. Jo kūnas krisdamas dusliai dunkstelėjo į grindis 3… 2… Aizekas suspaudė prakaituotus kumščius ir meldė dievo pagalbos. 1… 0…
    Garsus trenksmas nuvilnijo laive. Lazerinis rutulys pasiglemžė pusę II-ojo korpuso. Varikliai su antimateriniu kuru kurtinančiai sprogo milžiniška liepsna apšviesdami “Orioną”. Ketvirtadalis įgulos žuvo akimirksniu. Kapitonas garsiai suriko:
-Operatoriau, tučtuojau izoliuokite I-ąjį korpusą nuo II-ojo!!!
    Orsonas drebančiomis rankomis, tačiau užtikrintai, įvedė komandą į pagrindinį kompiuterį ir izoliavo korpusus. Laive kilo panika. II-ajame korpuse likusi gyva įgulos dalis mėgino slėptis užsidarydama patalpose, tačiau tai buvo bergždžios pastangos bėgant nuo mirties. Pro nesandarias duris išėjo oras ir kosmonautai užduso. Kita II-ajame korpuse buvusi įgulos dalis akimirksniu buvo įsiurbta į beorę erdvę ir dėl pernelyg didelio spaudimo iš vidaus paprasčiausiai sprogo. Ateiviai turėjo neblogą anatomijos pamokėlę apie vidinę žmogaus sąndarą. Kosmoso platybėse “žvalgydamiesi” skrajojo išvirtę žmonių organai. Tik I-ajame korpuse kosmonautai liko nenukentėję.
    -Mums galas, -sušnabždėjo Orsonas, -jų ketinimai toli gražu nėra draugiški. Ką darysime, kapitone?
    Kapitonas neatsakė.



      “Oriono“ dalys tyliai sklandė kosmose. I-asis korpusas beveik nepažeistas tingiai snaudė apsuptas žvaigždžių. Tuo tarpu ateivių erdvėlaivio šone atsirado anga iš kurios išskrido dvidešimt nedidelių laivelių. Jie švelniai skrodė kosmoso tamsybes kartkartėmis numušdami nedideles “Oriono” detales.

-Gerbiama įgula, -per mikrofoną stringančiu balsu tarė Aizekas, -ekspedicija į Saifą nutraukiama dėl… Hm… Nenumatytų trukdžių. Tiksliau sakant dėl to, kad varikliai susprogdinti ir laivas negali pajudėti iš vietos. Ateiviai ką tik pasiuntė dvidešimt laivų link “Oriono”. Ką jie darys –nežinau. Belieka laukti. Apgailestauju dėl daugelio čia esančių mokslininkų, nes iš jų buvo atimta galimybė tirti Saifą. Tačiau likimas suteikė jums kitą progą panaudoti savo šviesius protus. Jūs pirmieji atradote išsivysčiusią rasę ir galite tuo didžiuotis. Tiesa, ateivių patyrinėti mums tikriausiai nepavyks. Greičiausiai, jie patys mus patyrinės. Ačiū už dėmesį.
    Kosmonautų veidai atrodė išsigandę. Kapitonas ėmė nervingai raustis kišenėje. Po akimirkos Aizekas rankoje laikė sulamdytą cigarečių pakelį. Dauguma cigarečių buvo sulūžusios. Sperksas ištraukė vieną sveiką ir netvirtai sukando ją dantimis. Dujinio žiebtuvėlio liepsnelei dėl drebančių rankų ne iš karto pavyko uždegti cigaretę. Kosminiuose laivuose draudžiama rūkyti, bet dabar tai buvo nesvarbu.
    Staiga visi išgirdo kaip kažkas dunkstelėjo į išorinę laivo sieną. Kosmonautai sužiuro į metalinį erdvėlaivio šoną.
    Tyla.
    Ateivių laivelis prilipo prie žemiečių erdvėlaivo. Po sekundės melsva liepsna prasiskverbė pro metalinę sieną ir po truputį ją pjovė. Visi sustingę stebėjo kaip ateiviai braunasi į laivą. Kapitonas visai pamiršo apie rankoje smilkstančią cigaretę.
-Po velnių, -sušuko Aizekas apsideginęs pirštus ir metė ją žemėn. Mėlyna liepsna užgeso. Išpjauta sienos dalis su trenksmu įgriuvo į žemiečių laivo vidų. Aizekas išvydo tris nedideliu pilkus ateivius. Jų didelėse juodose akyse atsispindėjo erdvėlaivio šviestuvai. Ateiviai buvo smulkūs: jų kojos ir rankos plonos, bei ilgos. Didžiąją dalį veido užėmė pora ovalinių akių. Ateiviai buvo be nosių. Burnos vietoje ateiviai turėjo balkšvą įsitempusią plėvę su nedideliu plyšeliu per vidurį. Iš pirmo žvilgsnio Perksas pamanė, kad jie visiškai vienodi. Tačiau geriau įsižiūrėjęs pastebėjo, jog vidurinysis ateivis ant kaktos turi neryškų baltą apskritimą. Visi trys padarai ant kairių rankų buvo užsidėję raudonas, permatomas, pilnas mikroschemų pirštines.
    Vidurinysis keistai sušvokštė suvirpindamas savo kraupiąją plėvę ir trijulė ištiesė pirštinėtasias rankas į priekį. Orsonui bežiūrint į ateivio delną staiga šovė mintis:
-Gal jie su mumis taip sveikinasi? –sukuždėjo Fredas ir “sveikindamasis” ištiesė ranką delnu į priekį. Po to viskas įvyko akimirksniu. Iš ateivio pirštinės išnėrė raudonas lazerinis rutuliukas ir nulėkė tiesiai į operatoriaus kaktą. Po sekundės Fredas paslikas gulėjo ant žemės. Kapitonas žvilgtelėjo į jį ir nustėro: Orsono akyse matėsi tik  akies baltymas.
-Ne! –sušuko kapitonas ir stvėręs kėdę puolė ateivius. Po sekundės radonas rutuliukas pradingo Aizeko smilkinyje. Kapitonas kniūbščias nukrito ant žemės.

    Akys pamažu atsimerkė. Pilkos lygios lubos. Pilkos šaltos lubos. Kapitonas stebėjosi, kad niekada nematė tokių pilkų lubų. Kodėl jos tokios pilkos? Staiga kapitonui iškilo naujas klausimas:
kur aš? Kaip aš čia atsidūriau? Kas čia mane at… Ateiviai! Pagaliau po paralyžiaus atsitokėjo Aizekas ir jau norėjo stotis, bet staiga išgirdo mintyse sakant:
-Nejudėk, -kažkas paliepė.
    Ir vėl tas balsas. Kapitonas kartą nepaklausė perspėjimo ir “Orionas” buvo sunaikintas, todėl antrą kartą tos pačios klaidos kartoti nenorėjo.
-Su manimi gali bendrauti mintimis, -tarė balsas.
-Gerai pamėginsiu, -pagalvojo Spreksas ir nustebo išgirdęs:
-Puiku, pasirodo nesate tokie kvaili.
-Kas tu? –paklausė Aizekas.
-Aš esu prosumas. Mano vardo tu nesugebėtum ištarti, bet jis skambėtų maždaug taip: Fergizhpmfemoeuateopus. Manau, tau bus paprasčiau vadinti mane Fergiu.
-Jeigu tu gali su manim šnekėti, reiškia moki mūsų kalbą.
-Deja, ne. Bendraujant mintimis yra tik viena unikali kalba.
-Kaip tu atrodai? Ar galiu tave pamatyti? –paklausė Aizekas. Kapitonas nesulaukė atsakymo. Jis ėmė nerimauti, bet po minutės išgirdo:
-Pasuk galvą dešinėn, ateiviai dabar nežiūri.
    Aizekas nedrąsiai žvilgtelėjo į šoną. Ant sekančio gulto tįsojo metro ilgumo šliužas. Prosumo geltona, blizganti oda priminė Perksui lervas ir jis pajuto kylantį šleikštulį. Ateivio priekyje spindėjo šeši maži taškeliai. Kapitonas pastebėjo ant tolimesnio gulto „besiilsintį“ Orsoną.
-Kodėl tu bandei mane perspėti? –Paklausė Aizekas.
-Prosumų mąstymas ir gyvenimas labai skiriasi nuo jūsiškio, -pradėjo pasakoti Fergis, -mes gyvename Torikmifilus planetoje. Jos centre yra keturiasdešimties jūsų matavimo vienetų skersmens branduolys.
-Turi omeny kilometrų?
-Taip. Branduolys prie savęs traukia tirštą raudoną masę, kurią mes vadineme snefeku. Daugiausia prosumų visuomet būna prie planetos branduolio. Mūsų rasė mėgsta šilumą. Tai, kad prosumai gali šnekėtis mintimis, yra tik maža dalis to, kuo mus apdovanojo gamta. Kai susitinka du ar daugiau prosumų, vienas iš jų tampa kūrėju. Kūrėjas mintyse sumaketuoja savo pasaulį, įveda savo dėsnius, tvarką. Tai gali užtrukti apie trisdešimt dienų. Tiesa, mūsų planetoje diena trunka apytiksliai keturiasdešimt penkias žemiškąsias valandas. Kai kūrėjas užbaigia savo darbą prie jo smegenų prisijungia kiti prosumai. Kad tu žinotum, kokios neribotos galimybės kuriant pasaulį ir koks malonumas jame gyventi. Apie tavo planetą nutuokiu tiek, kiek žinojai tu, nes kol gulėjai be sąmonės aš įsiskverbiau į tavo protą. Galiu pasakyti, kad jūsų pasaulis toks nuobodus, jog net nesuprantu kaip jūs sugebate jame gyventi. Žmonių gyvenimas –nuobodybių nuobodybė.
    Taigi daugybė prosumų gyvena kūrėjo pasaulyje, o jis visaip paįvairina šią nepakartojamą pramogą. Tačiau tai negali tęstis amžinai, nes prosumas po truputį išnaudoją savo energiją. Jauni prosumai kūrėjais būna apie du žemiškuosius metus, o seni ir patyrę –apie  dešimt metų. Kai išnaudojame savo energiją turime nunerti šimtą kilometrų aukštyn. Torikmifilus planetos paviršiuje auga dumbliai kuriais mes mintame. Mums ten yra šalta, todėl ilgai neužsibūname. Pasistipriname ir neriame atgal.
    Aš perkopęs aštuntąjį tūkstantmetį tapau kūrėju ir sukūriau vieną geriausių pasaulių planetoje. Prie mano proto buvo prisijungę tūkstančiai prosumų. Už tai gavau garbės prosumo titulą. Tai pats aukščiausias įvertinimas, pats didžiausias pagerbimas. Pašlovintas išsiruošiau pasimaitinti. Sunkiai kilau aukštyn ir, kai galiausiai pasiekiau paviršių, mane išalkusį įsiurbė ateiviai. Turbūt būsiu pirmasis prosumas miręs iš bado.
    Jeigu būčiau pasistiprinęs tai dar gyvečiau maždaug penkis šimtus metų. Prosumų gyvenimo trukmė labai nevienoda. Ji svyruoja nuo šešių iki vienuolikos tūkstančių metų. Gyvenimo ilgumą lemia proto riba. Kol ji nepasiekia kritinio taško, tol prosumas laimingai gyvena. Kuo daugiau jis mąsto, tuo lėčiau artėja proto riba.

    Prosumas nutilo. Kapitonas buvo pritrenktas informacijos srauto. Galvoje pašėlusiai sukosi mintys. Po minutės Aizekas susivokė:
-Tu neatsakei į mano klausimą.
-Ak, tiesa. Mes prosumai vadovaujamės nuostata: kaip gerbi kitus, toks pats ir esi. Tad privalėjau tau padėti. Deja tu buvai pernelyg toli, kad galėčiau perduoti aiškų mentalinį signalą, todėl išgirdai tik nuotrupas to, ką norėjau tau pasakyti.
-Kodėl aš vienintelis prabudau?
-Todėl, kad aš tave prikėliau pasinaudodamas savo mentaliniais sugebėjimais. Šie ateiviai mano, kad aš kažkoks nemastantis padaras ir laiko mane čia tik dėl to, kad grįžę į savo planetą galėtų parodyti įdomią gyvybės formą. Jei būčiau ateiviams atskleidęs savo sugebėjimus jau seniai gulėčiau ant stalo išpjautomis smegenimis. O tavo  įgula yra čia, nes ateiviai nori ištirti ir surasti jūsų silpniausias vietas. Tada jie sukurs atitinkamus ginklus ir ruošis invazijai į žemės planetą. Nemalonu sakyti, bet jie daug toliau pažengę karinės technikos srity. Manau, jūs neatsilaikysit.
-Iš kur tu viską taip gerai žinai?
-Ne vien į tavo protą buvau įsiskverbęs, žemieti.
-Tačiau kodėl ateiviai nori užkariauti Žemės planetą?
-Dėl to kaltas religinis fanatizmas. Ateiviai nuo senų laikų tiki pranašyste kuri teigia, jog jie valdys visatą, kai išvalys ją nuo blogio. Tačiau reikia sulaukti tinkamo meto. Jų manymu nėra tinkamesnio laiko negu dabar, o jūs esat blogis, todėl turit būti sunaikintas.
    Aizekas suprato koks pavojus gresia žmonijai ir nevalingai sugniaužė kumštį.
-Ką darai? –paklausė prosumas -, juk liepiau nejudėti. Ateivis pastebėjo kaip krustelėjai. Bet nesijaudink, aš viską sutvarkysiu.
    Kapitonas pajuto keistą jausmą: tarsi kažkoks mažas vabaliukas ropinėtų galvoje. Tas „vabaliukas“ trumpai sustojęs tarpuakyje ėmė judėti į viršų ir perkopęs kaktą  keliavo per viršugalvį. Galiausiai jis ėmė leistis žemyn ir pradingo ties pakaušiu. Kapitono sąmonė užgeso.
    Į patalpą be garso įėjo pilkasis ateivis. Rankoje nešėsi mažą, juodą, stačiakampę dėžutę. Ateivis priglaudė ją prie Aizeko smilkinio ir joje atsirado nedidelis ekranėlis. Jame kartkartėmis virpteldama švietė žalia juostelė. Didžiaakio prietaisas priminė kardiografų aparatą širdies pulsui stebėti. Tik skirtumas tas, kad šis aparačiukas rodė sąmonės aktyvumo bangas. Kiek palaukęs ateivis išjungė savo prietaisą ir išėjo.
    Po minutės Aizekas atgavo sąmonę. Ir vėl prieš akis kabėjo pilkos lubos, tik šį kartą kapitonas neturėjo nė menkiausio noro į jas žiūrėti.
-Fergi! –mintyse pašaukė Sperksas.
-Ką? –paklausė prosumas. Aizekas nustebo: ateivis atsiliepė labai tyliai.
-Kas tau Fergi? –paklausė jis.
-Aš... Aš visiškai išeikvojau savo energiją. Užmigdydamas ir vėl prikeldamas tavo sąmonę galutinai pavargau.
-Ką man daryti? Ar įmanoma pabėgti iš šio sumauto ateivių laivo?
-Gali pamėginti, -vos girdimai atsakė prosumas, -išbėgęs į koridorių suk kairėn ir... Tada... Pri... si... Kry... nėn...
    Toliau Aizekas nieko nesuprato.
-Žinau, kad man reikia bėgti. Tačiau kada?
-DABAR, -sušuko Fergis ir Sperksas pajuto kaip užgeso prosumo gyvybė.
    Kapitonas akimirksniu pašoko nuo gulto. Jis išvydo jog gulėjo dideliame kambaryje, kurio viena siena buvo stiklinė. Už stiklo keturi ateiviai stovėjo aplink stalą ant kurio tįsojo geologas Maikas Konorsonas. Vienas ateivis pasisuko šonu ir pasilenkė virš stalelio su įrankiais. Aizekas akimirką pamanė, kad ateivis jį pastebėjo, tačiau apsiriko. Didžiagalvis ateivis pilku pirštu braukė per tvarkingai sudėliotų įrankių eilę. Pirštas sustojo tie melsva blizgančia geležte. Ateivis nerangiai ją sugraibė ir pažvelgė į Maiko veidą, tada įrėmė ją ties geologo smilkiniu ir lėtai nubrėžė lanką iki kito smilkinio. Kraujo upeliai užliejo veidą. Aizeko nugara perbėgo šiurpuliukai. Sperksas nieko nelaukęs nėrė pro atdaras duris. Staiga kapitonui suskaudo akis. Koridoriuje švietė neapsakomai ryški balta šviesa. Lempų nesimatė, šviesa sklido iš baltų sienų. Tik grindys ir lubos buvo pilkos. Aizekas pasuko kairėn ir pasileido bėgti.
-Ateviai neužilgo pastebės, jog vienas žemietis dingo ir pradės paiešką. Vargu ar man pavyks išgyventi, -mąstė Sperksas. Kapitonas pribėgo kryžkelę. Kairysis tunelis buvo siauresnis už dešinįjį.
-Jeigu koridorius siauras, tai reiškia mažiau naudojamas, o jeigu mažiau naudojamas, tai juo eidamas ne taip rizikuosiu sutikti pilkuosius „draugužius“. –Padarė išvadą Aizekas ir pasuko kairėn.
-------------------------------------------------------------------------------

-Sere! Žemietis pabėgo, -sušvokštė budintysis ateivis.
-Negali būti, -šniokštė kapitonas, jo plėvė smarkiai įsitempė ir atrodė, jog tuoj plyš, -kareiviai paralyžiavo visus žemiečius. Juos atgaivinti galėjo tik mūsiškis. Sunku patikėti, bet mūsų gretose yra išdavikas.
    Ateivių vadas įsistebeilijo į kompiuterio monitorių. Po to uždėjo pirštus ant juodos lentelės su baltais apvadais. Didžiagalvio pirštai lengvai slydo lygiu lentelės paviršiumi. Po akimirkos iš stalo išlindo baltas mikrofonas. Atevių kapitonas pasilenkė virš jo ir sušvokštė:
-Visa įgula, išskyrus sargybą, kviečiama ateiti į valdymo centro kambarį.

-------------------------------------------------------------------------------

    Visame laive pasigirdo garsus šniokštimas. Aizekas pagalvojo:
-Ką gi, tikiuosi manęs greitai nesuras.
    Siaurojo koridoriaus šonuose buvo daugybė durų. Sperksas bandė jas atidaryti, tačiau jam nepavyko.
-Tikriausiai čia veikia kažkokia sistema. –Pamanė kapitonas.
    Staiga tunelio gale atsivėrė durys. Jis pamatė kaip iš kambario išėjo ateivis ir atsukęs Aizekui nugarą pridėjo raudonają pirštinę prie durų. Užraktas spragtelėjo. Sperksas pasileido bėgti link ateivio. Didžiagalvis pastebėjo žemietį ir ištiesė kairiąją ranką. Iš pirštinės iššoko raudonas, spinduliuojantis rutuliukas. Kapitonas staigiai pasilenkė ir lazerinis rutuliukas pralėkė virš galvos. Aizekas pasišokėjo ir spyrė ateiviui į galvą. Pėda pradingo pilkojo akyje. Ištraukęs ją Aizekas vos nesusivėmė. Batas buvo aplipęs juodais drebučiais. Ant grindų mėlyno kraujo klane gulėjo ateivis. Sperksas atsargiai nuėmė raudonąją pirštinę ir pamėgino užsidėti. Napavyko. Pirštai per trumpi, o plaštaka per plati. Kapitonas pridėjo pirštinę prie durų ir jos spragteldamos atsirakino. Jis įėjo vidun ir atsidūrė dar siauresniame koridoriuje. Kapitonas stengėsi eiti kuo tyliau. Durys vis artėjo. Šios durys mažesnės nei kitos. Atrodė tarsi tai koks pagalbinis įėjimas. Aizekas pridėjo pirštinę prie durų ir užraktas spragtelėjo...

-------------------------------------------------------------------------------

    Ateivių kapitonas tiriamai nužvelgė susirinkusius. Šimtas keturiasdešimt ateivių stovėjo išsirikiavę eilute. Visų juodos akys tuščiai žvelgė į vadą. Pilkųjų kapitonas sušvokštė:
-Manau, visi žinote, kad vienas žemietis išsilaisvino.
    Pasigirdo pritariamas šniokštimas.
-Tikriausiai suprantate, kad jį atgaivino mūsų kosmonautas. Todėl...
    Ateivių vado kalbą pertraukė spragtelėjęs avarinių durų užraktas. Šimtas keturiasdešimt viena pora akių sužiuro į avarinį išėjimą.

-------------------------------------------------------------------------------

    Aizekas atidarė duris ir išsižiojo iš nuostabos. Šitoje patalpoje grindys, sienos ir lubos buvo baltos. Labai neryškiai matėsi baltų baldų kontūrai. Buvo sunku suprasti kokio dydžio yra patalpa. Tačiau ne tai nustebino labiausiai.  Patalpoje stovėjo tvarkingai eilute išsirikiavęs ateivių burys. Vienas jų, stovėjęs atskirai, kažką dusliai sušvokštė. Pilkųjų rankos pakilo į orą.
-Patekau į pasalą, -nusprendė kapitonas. Staiga laikas ėmė eiti nežmoniškai lėtai. Iš ateivių pirštinių vienas po kito pradėjo lėkti lazeriniai rutuliukai. Aizekas siaubingai lėtai uždarinėjo duris. Pirmas rutuliukas praskrido virš galvos. Kitas pralėkė šalia kiariosios ausies. Tačiau vienas lazeriukas skrido tiesiai į kapitono veidą. Jis vis artėjo ir artėjo. Sperksą išgelbėjo užsivėrusios durys.
-Aš nepasiduosiu, -sušnibždėjo Aizekas ir ėmė bėgti. Jis lėkė ir lėkė nežiūrėdamas kur. Raudonąja nužudytojo ateivio pirštine vis atrakinėjo ir užrakinėjo duris. Galiausiai kapitonas atsidūrė kaip tik ten kur ir reikėjo. Prie sienos snūdūriavo maži gelbėjimosi laiveliai. Aizekas priėjo prie pirmojo ir pradėjo ieškoti įėjimo. Visas laivelis buvo lygut lygutėlis. Sperksas pamatė į sieną įmontuotą monitorių ir šalia jo gulinčią juodą lentelę. Ekrane mirgėjo šimtai nesuprantamų simbolių. Aizekas pridėjo pirštą prie juodosios lentelės. Simboliai pasikeitė ir patalpoje užgeso šviesa.
-Po velnių, jei nesugebu atidaryti laivo tai kaip aš jį pilotuosiu. Įdomu ar tie didžiagalviai šiais ženklais užrašo savo šniokštimą? –Sumurmėjo kapitonas.
    Už nugaros pasigirdo spragtelėjimas. Dabar Sperksas džiaugėsi netyčia išjungęs šviesą, nes galėjo nepastebėtas sėlinti link išėjimo, kuris buvo kitame kambario gale. Tamsoje girdėjosi ateivių šniokštimas. Aizekas  atrakino ir atidarė duris užpildydamas patalpą šviesa, sklindančia iš koridoriaus. Keturi ateiviai pamatę žemietį iššovė rutuliukus. Tačiau kapitonas jau buvo spėjęs uždaryti duris.
-Kodėl aš slapstausi? –Bėgdamas savęs paklausė Sperksas. Jis jau suprato, kad iš laivo pasprukti nepavyks. Aizekas koridoriaus gale pasuko į kairę ir įėjęs pro duris atsidūrė sandėlyje. Čia sutempti  mėtėsi įvairiausi „Orione“ buvę daiktai: kompiuteriai, baldai įvairi technika. Kapitono žvilgsnis sustojo ties keturiomis degalų statinėmis ant kurių puikavosi užrašai: ANTIMATERIJA; YPAČ PAVOJINGA; SAUGOTI NUO UGNIES. Aizekas nuplėšė statinės dangtį. Sandėlyje pasklido aitrus antimaterijos kvapas. Sperksas išsitraukė iš kišenės žiebtuvėlį ir jį uždegė. Šone pasigirdo gerai pažįstamas durų užrakto  spragtelėjimas. Kapitonas atsigrežė. Tarpdury stovėjo ateivis. Būtybė kažką sušvokštė.
-Tu man irgi nepatinki, -atsakė Aizekas. Didelės juodos akys žvelgė į žemietį. Žiebtuvėlis lengvai išslydo iš rankos.
    Antimaterijos griaunamoji jėga buvo milžiniška. Kosmosas trumpam nušvito nuo sprogimo, sunaikinusio ateivių laivą. Tačiau tik trumpam...