smėlynuos nėr riedulėlių –
grindinio, vadinas,
arklio pasagaičių.
tai akmens amžius
su rūdijančiais metalais požemio
upių kupoluose.
Jei aš ten svečiavausi mikrobu,
kapiliaruose tegalėjau išbūti dirvos,
tekėti debesėliais saulutei įkaitinus.
Vieną tokią naktį žirgas mirdamas
iš žemės šilumą pasiglemžė,
vietoje, kurioje tekėjau.
Vietoje, kurioje tekėjau,
žirgas putą pametė –
nusiritau tarpais smiltelių
iki požemio upės,
metalų ašmenyse užsisklendžiau,
kartojausi per amžius.