Mėnulio per anksti buvau įdukrinta,
Nespėjus pumpurui juodam išburt gyvenimo.
Trys laumės supo juodalksnio geldoj
Akivaro aky šviesos nemačiusioj.
Tarsi lopšinę užkeikimus bėrė atbulai,
Tikėjosi - išmoksiu. Neapvyliau.
Išmokė burt, aukot aukas Mėnuliui,
Nekęsti priešų, nemylėt savų.
Prakeikt išmokė, kad tik
Mėnulio šviesą akys tematytų.
Ir kaip driežais namus užleist išmokė,
Ir kaip apsaugot žmones nuo gimimo.
Tik vieną užkeikimą pavogiau.
Ir paslėpiau akies rainelės gilumoj.
Kad neišplėštų niekaip laumės - raganos,
Liniją gyvenimo kaulėtais pirštais narstant.
Kai išdaviau žmonėms kaip apsisaugot,
Manęs nepasmerkė ir neprakeikė.
Tik užliūliavo amžiams šešios laumės
Akivaro aky šviesos nemačiusioj...