Prašau atleisti

Aš kalbu jam ypatingus žodžius, glamonėju,
jos kūnas juodas, karštas ir sunkus;
už lango šlama didžiuliai, mėsingi lapai,
tarytum gražios rupūžės vartosi prieš vėją.
- Pirkite kailius, brangūs audinių kailiukai! -
šaukia kieme kaimynai, stovėdami prie tinklinės
                                                              tvoros.
Dangumi slenka ir slenka žalios juostos.
Jos plaukai drėgni, man taip alsu,
aš ją įkalbinėju: niekad, o niekad daugiau čia
                                                            nebeateiti.
- Kailiukai, kailiukai! - rėkia kaimynai.
Jos oda lygi, kvepia jūros vandeniu.
Svaigi migla kambarį apgaubia,
o paskui aš ją maitinu:
į burną garuojančią dedu šaltas vynuoges.
Sienomis nuteka auksiniai šapai,
nubėga rudosios srkuzdėlės.
Apkabinu tamsų kaklą ir kalbu:
- Prašau nebeateiti, prašau atskristi
pas mane su sparnais, melsvai oranziniu
rūbu, sidabriniais sandalais, stebūklinguoju
žiedu ant mažojo piršto,
ištarti žodžius, kurių laukiu tiek amžių...
- Vynuogės karčios, - atsako ji,
apsiversdama aukštielkinka.
- Pasaulis rūgštus, - sakau,
klausydamasis, kaip už lango šurmuliuoja pirkėjai.

Trys žalios žvaigždės pro langą įlekia
ir, keistai sutviskėjusios, užgęsta;
prie nuilsusių rankų sausi pelenai...
Jais pasibarstau sau galvą,
jais pasitrinu bučinių ištroškusias lūpas,
o likutį supilu į plačiai atvertas jos akis.
Ir jis apanka.
Kas kaltas? Šito ji pati norėjo.