Eilėraščio rašymo procesas

Nežinau, kad aukso frazei gauti reikia sukramtyti toną švino,
Nušlifuot kiekvieną, duriančią į akį, brilianto briauną.
Nesuprantu, už ką mane prikalusi prie rimo, negailėdama kankina
Naktis, kuri lyg iš pagalvės plunksnas, iš galvos mintis išrauna.

Net nenumanau, kad raidėje gali paslėpt daugiau nei sakiny,
Nuomone gali išreikšti nutylėjime, laiku ir vietoje įspraustu.
Nustembu, kai žodžiai susilipdo lyg klijuojami ar sakini,
Netikiu, kad į mane akiplėšiškai verždamosis eilės įsikrausto.

Laipioja tos eilės nevalytais batais tarp eilučių sąsuvinio drobėse,
Laukia mintys eilėje, kol bus išspjautos ir talpinamos į tuščią lapą.
Laikas, kai rašau ištirpsta žvakėj, nors sustojęs man jis rodėsi,
Lūpos tyliai kruta, nesuprasdamos net pačios, ką panosėj vapa.

Lietus išplauna rašalą ir nusijuokęs dingsta nieko nepasakęs,
Laido blaškydamas eilėraščius ant žemės vėjas ir ašarų nemato,
Laužo ritmą durdamos į užpakalį rūdimis nusėtos žodžių šakės,
Lupenom supjausto mano žvilgsnis šį minčių arimą kiek per platų.