Varnui. Laukimas

Aš taip laukiau, mylimasai,
net nepastebėjau,
kaip nusirengė klevai,
skaičiavau tik kaštonus
ir po šalnų pražydusius lapus,
kol liko du ant tolimiausių šakų...
Ir vėl tuo pačiu juodu apdaru,
kaip ką tik smala aplietas kelias,
nebesvarbu, kur vedantis,
ir tylėjimas, nepasikeitęs,
truputį erzinantis,
labiau raminantis,
vis toks pat išdidžiai paslaptingas,
ir akys, tokios ramios,
truputį liūdnos,
vienišą žvilgsnį
gelmėj skandinančios...
aš taip laukiau, mylimasai,
taip laukiau...
lyg patekėjimo,
lyg ištekėjimo,
lyg...
      sulaukiau....