Dangus pajuodavo ,tarsi pries busima nelaime.
Saule nebesviete taip kaip pries keleta minuciu.
Ant ka tik iskritusio sniego matesi neryskus
Pedsakai.
Kur jie veda ,kur jie nuves mus.
O jie veda prie ribos kur susikerta mirtis ir gyvenimas,
Ten kur sviecia saule ir pateka menulis,
Ten kur isiziebia meile ,kuri virsta neapykanta,
Ten kur geris virsta y blogy,
Ten kur susilieja meiles zodziai ir jos garsai,
Ten kur ka tik zinota viskas pamirstama,
Ten kur sedi ant akmens zmogelis,
TEn kur plaukia lytys noredamos suspausti musu gyvenimo minutes.
Jos plaukia nesustodamos,
Kaip nesustoja niekas siame gyvenime,
Kaip nepalieka vilciu perplaukti i kita puse.
Zmogelis ant akmens suprato pedsaku pasakytus zodzius.
Nezinia kas atsitiks su juo ,ar liks toliau Sedeti, ar nuskris su tais pauksciais kur aplink ji tupi?