..nėra sielų, nėra miestų, ....

sugrįšiu niekad nebepaleisti rankų,
kurios laiko vienadienį, bet platų orą.
sugrįšiu be šypsenos, o dainuojančiom akim, -
tave jose įkalinti.
sugrįšiu vieninteliu žinojimu, kad noriu grįžt.

....................

visi atima viską.
ašaros pasilieka vienintelis turtas,
kurio niekas nemato, - taip tampi vienišas.
paskui nesuprastas.
ir vis ieškai kažko daugiau nei laimės.
atsisuki, o už nugaros - juokas.
tada pasisuki pirmyn į savo tuštumos namus
ir praryji akmenį,
trokšdamas juo būti,
o aš sakau:
- Palauk, mes kartu, o tai jau  išmintis.


....................................

mes neiname pirmyn,
o grįžtame nuskristi į laiką nuo mirties bučinio.
sunku pareiti, nes nesuprantame, kad  viskas čia ne mūsų,
išskyrus, mus pačius ir ašaras.
kažką padarėm -
melą sukūrėm visumoj.
taip išvyti be atminties į gyvenimą -
savęs susigrąžinimą,
nežinome kas buvom, esam,
kur einam ir kada pabaiga tampa pabaiga.
mes neapsakomi,
nes bijom prarasti kas yra neįmintam pasauly...
juk gal tai melas, kad myli tu. - -
todėl sek širdies tylų aidą,
jis atsimuš muo pirminio  garso kur buvo daina,
jos prasmė - tu.
kur nieko nebuvai praradęs, nes mokėjai
kurti savo laiką,
o ne  pastatus, politiką, sijoną ir ledus --
mokėjai būti peršauti paukščiu geležinėj giesmėj -
tu mokėjai suprasti.

...........................


tikėjimas - maža paslaptis
tarp žmogaus ir jausmo,
o jie jame.
taip gimsta mano religija -
teisė būti kažkieno pasaulyje.

................................

nukriskim nesužinoję, kas buvo lietus,
kam vyto širdys, paliktos kitų.
nukriskim pasiryžę tapti nieku,
klausydami savo muzikos -
nesuprasto genijaus, šiaip sau vadinamo žmogum.

.......................

niekas nesugrįžta atgal,
tik skausmas,
įsitikint ar buvo verta kentėt.
tik mano kerštas - dar kartą gyventi.
mano tikėjimo kraujas,
tekėti vandeniu Dievo gyslom.
sužinoti paskutinį atsakymą -
kas už  Jį stipresnis?

........................

nėra sielų, nėra miestų,
ir jūros negylios.
laikrodis paranojikas vėl bėga,
mano buvivą pajutęs.
kam ieškai aukso tarp
išgalvoto dievo ir tikro gyvenimo?
apeik žemę, jei ji apvali,
sukurk namą be sodo,
kad niekad vaisiai nekrįstų,
kad vieną kart surastum raktą į savo namus.
jei atsibodo gyvent, pasislėpk ir tapk Dievu.