....

Rukas... Nuo skardzio girdeti kaip paselusiai trankosi bangos. Stengdamos viena kita praryti...
Dangus apsiniaukes ir niurus... Kiekviena karta as cia sedziu, o dangus vis kitoks ir kitoks... Vis sedziu ir laukiu... Pasigirsta griaustinis... Ir vel prades lyti... Ruosiuosi eiti - tik staiga pries pat akis driogsteli zaibas, atrodo visai cia pat. Stoviu pasimetes ir sutrikes, uzuodziu svylancios zoles kvapa... O kiek nedaug truko... Dangus pradeda svyteti, pasirodo saulute - taciau tolumoje kaip ir visuomet matyti ruko debesys. Kas tai...? Kiek kartu zvelgdavau i toli ir nieko ten nebuvo - dabar matyti kazkoks keistas juodas taskelis... Pasirodo jis net ir juda. Keista... Kas tai galetu buti? Tolumoje net rukas prasiskleidzia...
Atgyja gamta, lyg ankstyva vasaros ryta, po lengvo ir svelnaus lietucio... Taskas vis arteja ir arteja... Pagaliau galima izvelgti ir konturus. Tai kazkas panasaus i zmogaus silueta;!Keista. Sukausto smalsumas... Arteja. Pasirodo tikrai tai zmogaus siluetas - maza to, tai moteris. Jos kuna dengia lengvas ir permatomas audeklas, atkartodamas kuno linijas... Pakankamai arti kad galeciau viska matyti... Ji zengia lengvai ir drasiai... Plaukai kedenami vejo plevesuoja ore tarsi uzgozdami saule, orui suteikdami prasiskleidusiu jazminu kvapo. Akys tokios melynos ir gilios kad apacioja sniokscianti jura lyg mazas vandens laselis ju begalineje gelmeje... Lupos raudonos kaip prisirpusio avietes... Kunas tobulas, pridengtas plonu audeklu... Vis arteja... Ore pasigirsta lengvas dundejimas, tarsi genys stuksentu, taciau daug svelnesnis ir lengesnis... Kas tai? Tai josios sirdies svelnus ir duslus plakimas, kiekviename zingsnyje suteikiantis gamtai gyvybes, energijos, verzlumo... Vis arteja... Pazvelgiu i akis - jos ziuri i manasias... Kodel?
Dar arciau... Pasirodo ji tiesia rankas i mane... Jauciuosi nustebes ir sutrikes, taciau laimingas ir atgimes... Noriu istarti zodi, taciau neapsakomas skausmas uzgula galva... Bandau kenteti - noriu kad ji prieitu, noriu apkabinti. Bet skausmas vis stipreja ir stipreja, pasidaro nebepakeliamas... Pagaliau as pramerkiu akis... Isjungiu prakeita zadintuva ir vel bandau pasinerti i miego karalyste. Surasti tai ka palikau... Taciau aplink tik tamsa ir nieko daugiau. Laikas keltis...