pamąstymams

ak, tie lietaus lašai
krinta
ant veido, kūno, rankų, pečių
nesuskaičiuojamų šviesmečių greičiu
apkarsto vilnijančius plaukus
ir mintis
trokštančias patirti pirmąjį
gimimo stebuklą

ak, tie šalti kristalėliai
pasigviešiantys nuostabiausias
saulės zuikučių akis
nepermaldaujančiai ir tykiai vagiantys
visą gyvenimo šilumą
ir drėgme aptraukiantys
net pačias skaidriausias sielas

ak, tas gyvenimo neskaidrumas
aptempiantis namų sienas storiausia
meilės nepraleidžiančia gija
beprasmiškai budintis
pasiklydusių
pasimetusių
ir iš naujo bandančių atgimti