Mano pasaka

Žiūrėk- ateina...
Kojom žemės nesiekia.
Tikra keistuolė
Ryškiai geltonu šaliku.
Vienas jo galas
Už nugaros nusidriekęs
Ant jo prerijos plyti.
O toliau tuo šaliku
Tarsi keliu geltonu
Nešini karščiausiais troškimais
Keturi bičiuliai keliauja.
Žydinčių aguonų lauko
Neužliūliuoti,
Smaragdo miesto
Beieškantys,
Savo svajonių
Neatsisakę,
Rankomis tvirtai
Susikibę.

Tokią ją pirmąkart išvydau-
Savo vaikystės pasaką,
Geltonų plytų keliu
Lyg šaliku
Linksmai pasipuošusią.

Dar nenueik, keistuole,
Stabtelk vienai minutei,
Sutrepsėk paskutinį kartą
Stebuklingų batelių kulniukais...