No Future 9

ANTRADIENIS, RUGSĖJO  9.


-  Nusipirkai diską? – merginos stebi, kaip aš išsitraukiu iš kuprinės CD grotuvą.
-  Ne visai, - pareiškiu. – Jį „Troublemakers“ atsiuntė į leidyklą, kai dar nebuvo populiarūs.
-  Atseit demo versija? – klausia Danga be menkiausio pasitikėjimo balse.
-  Būtent.
Irka varto kompaktą.
-  Koks keistas. Visai ne toks, koks turėtų būti. Ir viršelis koks! Pats kompiuteriu atspausdinai?
-  Ne! Tai jie patys atspausdino.
-  Tai jau tikriausiai, - šaiposi Erna.
-  Čia ne toks, kaip iš parduotuvės. Ir pats diskas skiriasi nuo kitų. Bet matosi, kad ne piratinis.
Prisimenu, jog kompakte yra ne tik muzikos.
Danga šūkteli:
-  Eime į kompiuterinę, kol dar pamoka neprasidėjo.


-  Geras!!!
Mano draugės sėdi priešais kompiuterio ekraną.
-  Čia tikrai demo versija, - konstatuoja Irka.
Dangai labiau rūpi Patrikas.
-  Bet jūs pažvelkit, jis tikrai gražus. Jo šukuosena faina, ir rankos tokios raumeningos.
-  Jai patinka visi liliputai, -  paaiškina Erna.
-  Reikėtų ateiti pas mus į klubą. Ten beveik visi tokie.
Danga spokso susižavėjusi tai į Patriką, tai į mane.
-  Iš kur gavai demo versiją? – nepamiršta Irka.
Atsidūstu.
-  Galėčiau papasakot, bet vis tiek nepatikėsit.
-  Turbūt Revoliucionierius padovanojo! – mergiotės rodo dantis.
-  Kai „Troublemakers“ dar nebuvo populiarūs, jie siuntinėjo savo studijoje įrašytus kompaktus po visas leidybos firmas. O šitą man davė „Volio plokštelių firmos“ direktorius.
Cha cha cha.
-  Žinot, kaip yra iš tiesų? – pareiškia Danga. – Yra toks dalykas kaip interneto aukcionai. Ten galima nusipirkti visokių retenybių.
Visą likusią pertraukos dalį ji alpsta dėl Patriko.



Aš nebegaliu gyventi be „Troublemakers“. Baisu net pagalvoti apie tai, kad turiu sėdėti mokykloje penkias pamokas be šios nuostabios muzikos. Todėl klausausi jos per ausines, tikėdamasis, kad mokytoja nepamatys.
Klyba aiškina kažką apie literatūros žanrus. Mudu su Irka nelabai ką iš to girdim, nes pasidalinam mano ausines ir klausomės „Troublemakers“. Todėl turime sėdėti prisiglaudę vienas prie kito. Nenuostabu, kad kiti padaro atitinkamas išvadas.
-  Kaip romantiška, - šaiposi Šinšila.
-  O ką? – klausia Irka įžūliai ir mane apsikabina. Jaučiuosi labai cool.
-  Kada vestuvės?
-  Buvo vakar. Pavėlavai.
Mikrobai su bakterijom kikena ir šnibždasi tarpusavyje. Niekas nekreipia dėmesio į Klybą, kuri po truputį ima siusti. Ji prieina prie bakterijų ir iškelia joms skandalą. Tada, nelaimei, pamato mano ausines.
-  Kas čia dabar, Toni? – ji nutaiso pasibaisėjusią veido išraišką bei tokį pat balsą. – Pamokų metu negalima užsiimti pašaliniais dalykais. Mano kantrybė trūko.
Ir kad įrodytų paskutinį faktą, ji padaro žinot ką? Ji išsiunčia mane į vidurinę eilę prie bakterijų, o į mano vietą pasodina vieną iš jų.
-  Būsit šitaip visą šią pamoką. O jei ir toliau blogai elgsitės – visą laiką.
Galit įsivaizduoti, kaip baisiai aš jaučiuosi. Užpakaly manęs – bakterija, prieky – bakterija, iš  šono - bakterija! Fui, kaip bjauru.
-  Nereikėjo tau susidėti su tom durnėm, - pamoko viena iš jų.
„Tos durnės“ sėdi gale ir žvengia. Bakterija, kuriai teko nelaimė atsidurti prie jų, žiopso susiraukusi. Bakterijos šalia manęs neatrodo nusiteikusios labai jau priešiškai mano atžvilgiu. Viena susidomi Polaroidu, kuris kabo man ant kaklo.
-  Kodėl tu visada tampaisi jį kartu?
Negaliu atsakyti į šį klausimą.
-  Nueik pas gydytoją, - pataria kita bakterija.
-  Ko man ten?
-  Gal jis pasakys, ką daryti, kad greičiau užaugtum.
-  Nėra prasmės, aš vis tiek neužaugsiu.
Bakterijos pakraupsta.
-  Kaip tai neužaugsi? O kai tau bus dvidešimt metų? Irgi atrodysi taip, kaip dabar?
-  Tikriausiai.
-  Bet juk taip neteisinga!
-  Gyvenimas neteisingas, - girdžiu save sakant.



Vėl pertrauka. Mano draugės linksmos, gavusios paerzinti bakteriją, taip netikėtai atsidūrusią jų tarpe. Aš pareiškiu savo truputį pagerėjusią nuomonę apie bakterijas. Jos man nepritaria.
-  Jos jau nuo seno mūsų nemėgsta, - burbteli Irka.
-  Jos jums pavydi, - sakau aš.
-  Ko?
-  Turbūt laisvės. Galimybės elgtis kaip nori ir atrodyti kaip nori. Nesijaudinimo dėl to, kad nukrypsi nuo vienokių ar kitokių standartų.
Mergiotės susimąsto.
-  Gal ir tavo tiesa, Toni.
Danga tuo metu žiūri į Patriko nuotrauką iš kažkokio žurnalo.
-  Ką jūs apie jį manot?
-  Manau, kad jis nelaimingas.
Mano nuostabai, Danga neima ginti jo ir ginčytis.
-  Galbūt ir nelaimingas, negali to žinoti. Galbūt netgi Revoliucionierius nelaimingas....



Prisimenu tuos jos žodžius staiga, kai vakare sėdim vieni du su Voliu jo svetainėje – Karina  išvažiavusi pas savo tėvus, niekas negadina nuotaikos. Aš laukiu laidos apie „Troublemakers“ per televiziją, Volis gurkšnoja kažkokį gėrimą, turbūt alkoholinį. Džiaugiuosi, jog Karinos nėra, manau, ir draugas jaučiasi laisviau.
-  Voli? – klausiu.
-  Ką?
-  Ar tu laimingas?
Jis pažvelgia į mane keistai, nesitikėjo tokio klausimo.
-  Laimingas. Kai negalvoju per daug.
-  Per daug?
-  Kai neprisimenu dalykų, kuriuos skaudu prisiminti. Aš niekšas, Toni. Padariau daug blogų darbų. Kartais jie man sapnuojasi.
-  Tu juk buvai nubaustas, sėdėjai kalėjime – ar to neužteko kaltei atpirkti?
-  Narkotikų laikymas, policininko sumušimas, riaušių kėlimas? Tai tik smulkmenos. Yra ir blogesnių nusikaltimų, už juos mane nubaus gyvenimas. O gal jau nubaudė. Kita vertus, yra žmonių, kurie tikrai daug nelaimingesni už mane.
-  Pavyzdžiui, aš?
-  Aš taip nesakiau.
-  Tu taip manai.
Jis atrodo susinervinęs, nusprendžiu baigti šią temą.
-  Svarbiausia, kad mes abu laimingi šią akimirką. Praeitis nesvarbu.
-  Suprasi viską, kai užaugsi, - atkerta Volis. Jis paprastai taip nesako. Tai kitų žmonių bruožas.
Žvelgiu į jį. Jis įsmeigęs akis į televizoriaus ekraną. Paseku jo pavyzdžiu.