(fanopėja)

Trumpa šifruota epigrama panelei R.: Padariau kaip prašei; džiaugiuosi; žemiau yra vaikiškas įrodinėjimas, kad moku suregzti fanopėją ne blogiau, nei tu. Rašiu vis dėlto be pretenzijos, ramybėje. Būčiau atspėjusi, kas yra fanopėja. Pagal etimologiją. Na kaip?

Susirietus raudoti į gniužulą saujose,
suknios audeklo gniužulą, ginklams raudant
sula, rūdimis. Ir plečiantis ryškiaspalviams gėlių liežuviams,
kalbantiems taip, kad vaiskiai degina nosį.
Šitokiems dalykams dedantis, susirietus,
būtina verkti į suknios audinį.

Tada pasirodo spalvos kaip jūros dugnas,
svirpiančios, aitriai grynos nuo Poseidono
apmąstymų, išreikštų per karūnos liniją,
per slidų rožinės magmos buvimą po plokštėmis.
Spalvos yra kaip tai, ką dabar mėginu pasakyti,
kaip geležiu pradarytos geldelės šlapia mėsa.

Ant asfalto sėda geltonos žmonių šviesos.
Triukšmas iš tolo, per vandenį, pasklidusį ore;
tokį įsivaizduoju esant garsą,
kai žmogus su dujokauke purškia aerozolį.
Pasišalinti be garsų ir apeinant šviesą.
Susirietus raudoti į suknios audeklo gniužulą.

Jūros turi nutilti ir išsilyginti,
kad dalykai, kurie palaidoti labai negiliai,
būtų girdimi ir matomi ypatingai aiškiai.
Miestai, kuriuos dabar galvoju būtent aš,
pirštų galais čiupinėdama aukštą kaktą.
Šviesos, ilgai galvoju ir reikia verkti.