Liūdesys

Albertas kasmet matydavo, kaip Visų šventųjų dieną būriai gyvųjų susirenka prie mirusiųjų kapų. Medžių šakos būdavo jau nuogos, o ant kapų atneštų gėlių žydėjimas, pasibaigus vasarai, trumpas. Kartais gėlės kapinėse būdavo padedamos ant gruodo, kartais į purų ir baltą pirmąjį sniegą...
Žiedų tą dieną kapinėse visada būdavo tiek, kad jos, kaip jaunamartė per vestuves, puošniai nušvisdavo ir suklestėdavo. „Užkasta žemėmis tėvų ir tėvų tėvų meilė šią dieną, — galvodavo Albertas, — užgesusio gyvenimo akimirkos sugrįžta iš praeities tolių ir vėl atgyja žmonių širdyse. Atėjusieji į kapines pabūna su tais, kurių nebėra, kurių žvakelę likimo vėjai užpūtė vakar ar prieš dešimtis metų. Bet tebedega ji žmonių jausmuose, ir ne vienas, bežiūrėdamas į jos liepsnelę, nubraukia skausmo ir netekties ašarą, pasisemia stiprybės, susimąsto apie pomirtinio pasaulio paslaptis... “
Kokie puikūs iš baltų chrizantemos žiedų sudėti ant juodos kapo žemės kryžiai, kaip šiltai suboluoja auksiniu smėliu pabarstyti kapų takeliai. Tą rudens dieną ir naktį, kai kapinėse kušta šimtai gyvųjų ir kiekvienas ant giminaičių ir kaimynų kapų įdega savo žvakelę, ir kai visų žvakelių šviesa plaikstosi kapinių erdvėje, Albertui atrodydavo — žemėn atėjo neįprasta mirusiųjų naktis...
Neryški rausva šviesa blaškosi ant žmonių veidų, baimingai kabinasi už viršun iškilusių belapių medžių šakų, išryškindama ir įrėždama jas į tamsiais debesim apėjusį dangų, kurio properšose kartas nuo karto blyksteli ir gęsta viena kita spigi nakties žvaigždė. O kapų žemę ir erdvę šią minutę gaubia tylus susikaupimas, suklupusio žmogaus aimana, apmąstymas ir pasimeldimas, prašymas ir padėka, gailestingumas ir virpulingoje migloje pro ašaras regėjimas tų, kurie guli žemėje. Sunki, kaip verčiamas dirvonas, mintis, tylus atodūsis, gyviesiems pasilikusi atgaila ir skausmas...
Ir viskas... Tik rudenio temstantis dangus, prie kapo suklupusio žmogaus šešėlis...
Žmonės susispietė giminių būreliais, šeimomis. Nulenkę galvas, tarsi jie saugotų vėjo blaškomą ilgesio ir vilties ugnį... Vakaras brenda į naktį, ir žmonės, valandėlę pasibuvę prie savo artimųjų, jau eina prie mašinų, sugrįžta, veria namų duris... O rudens vėjas gesina baigiančių degti žvakių liepsnas...
Vienas audringas ruduo, mena Albertas, į kapų erdvę per Visus šventus buvo atklydęs nuožmiais vėjais, įsisiautėjusios stichijos proveržiais...
Tą vakarą matomą nakties pasaulį užgulė gūdus ir pilkas dangus, sausas vėjas čežino ir pažeme sūkuriais gainiojo parudusius medžių lapus. Pakilo ir stiprėjo jis, kaip koks nematomas pasakų milžinas, kvėpavo galingais atodūsiais, verpetingi ir nykūs viesulai vyniojosi laukais, pilkomis nakties erdvėmis. Žemai linko ir virpėjo krūmai, krebždėjo draskomi kieti ir sustabarėję žolių stiebai, nurudusiais lapais apkritusi žolė. Vėjo staugimas ir šėlsmas vis labiau stiprėjo. Sunkiai su juo grūmėsi aukšti kapinių klevai, plačiašakės liepos, linko aimanuodami ir braškėdami jų kamienai, gailiai, besiblaškydamos vėjy, dejavo ir šniokščiojo šakos. Albertui atrodė, kad atkaklų vėjo siausmą sukėlė šaltas ir niūrus tolimų ir neaprėpiamų erdvių piktas sujudimas. Tikriausai šiąnakt didingai išskleidusi savo demonus blaškosi juoda ir skraji mirties šmėkla, o žemi, lietaus tamsumos pritvinkę, debesys, ritmingai siūbuojantys ir nenutylantys vėjo šuorai pranašauja žmogaus žemiškąją menkystę ir laikinumą. Viskas, kas juodu liūdesiu spindi žmogaus akyse, kas švilpia ir draskosi medžiuose, plėšia nuo pečių drabužį, kas susitvenkė beviltiškumu širdyje, pilkuoja ir juoduoja erdvėse, moja belinkstančia ir belūžtančia medžio šaka, vienu akimirksniu nebetenka nei prasmės, nei logikos, išsilieja viesulingu gedulu, beviltiška ir nenumaldoma rauda...
Pagaliau vėjo siausmas pereina į tokį šaižų ir beatodairiškai bauginantį šniokštimą, viskas draskosi ir skeričiuojasi, kad, rodosi, ne erdvė siautėja, o žmogaus viduje įsitempė ir suskambo kažkieno baisiais pirštais užgautos užkeiktosios nerimo stygos, o nežinomos jėgos sutremptas mūsų pasaulis štai kyla nuo žemės, skrenda kartu su kapų numirėliais į vaiduoklių karalystę, kur pragaro dugne girdėti kenčiančiųjų sielų raudos, kur viskas aižosi vienatve, šalčiu, atsiskyrimu, negalia ir užmarštimi. „Tokią naktį, — galvojo Albertas, — visi mirusieji gali pabusti, nes pragariška audra ir lūžtančių medžių traškesys trukdo jiems ramiai ilsėtis... “
Klausosi Albertas tos valpurgijų nakties šėlsmo, žiūri į besiblaškančių medžių sparnuotas šakas, darosi dar kraupiau, dar nerimastingiau. Kur tau, žmogau, eiti šią naktį, juk židinys tėvų trobelėje jau kurlaik užgesęs, juk jie abu guli prie tavo kojų prispausti šaltos žemės ir seniai pradingusio laiko... Tik vėjo šėlsmas neleidžia jiems ramiai ilsėtis...
Atbūta ir atgailėta. Žingsnis po žingsnio Albertas suka į kelią, pamažu tolsta audros draskomi medžiai, naktinio šėlsmo apimti mirusiųjų namai. Jis eina ir nešasi savyje visą didelį pasaulį ir savo ašaras. Toje naktyje ir toje kapų amžinybėje jis toks mažas, pavargęs, iškamuotas ir išgąsdintas. Niekur nenueis ir niekur nepasidės, nes prieš akis vaškinis mamos veidas, jau šaltos maldai sunertos ir ant krūtinės sukryžiuotos rankos, judančiomis liepsnelėmis smilkstančios žvakės, gėlės, užstojančios juodai dažytas karsto lentas...