Drakonas2

Drakonas stebėjo mūšį tarp Tamsiųjų ir žmonių. Jis nesikišo, nes žmonės, padedami sąjungininkų, sekmingai kovojo su Tamsiaisiais. Drakonui buvo keista, kad Juodieji, žmonių sąjungininkai, Tamsiuosius puola plikomis rankomis. Magija, - pagalvojo jis, - žiūrėdamas į tolį: link dvikojų ir jų sąjungininkų artėjo dar didesnė Tamsiųjų orda. Drakonas nuskrido į tą pusę. Jis staigiai šovė žemyn ir iškvėpė ugnies kvapą į būtybes. Tai ką jis išvydo buvo nesuvokiama: Tamsieji nenukentėjo. Jie, nekreipdamai joki dėmėsio į Drakoną, žygiavo į mūšio vietą. Supratęs, kad Tamsiuosius saugo galingi burtai, Drakonas nuskrido į pilį.
Menėje tvyravo tamsa – karalius neliepė uždegti žvakių. Jis stovėjo prie lango, žiūrėdamas į tamsų miestą, savo nenugalimos karalystės sostinę- Festgamolą. Dabar miestas buvo tamsus ir ištuštėjęs – beveik visi vyrai buvo išsiųsti susikauti su Tamsiaisiais. Karalius išvydo kieme nusileidusį Drakoną.
- Valdove, - tarė Drakonas tramdydamas savo ugninį kvėpavimą, - žmonių karalystei gręsia didžiuliai nemalonumai. Tamsieji, naudodami galingus burtus, artėja prie pilies.
-Ar nesutrukdysiu?, - pasigirdo tylus balsas tamsoje. Karalius atsisuko – prieangyje klūpojo Holsotoras
Holsotoras buvo karaliaus geriausias draugas ir patarėjas, garsėjęs išmintimi ir magijos žinojimu. Jis atėjo į karaliaus gyvenimą anksti – kai mirė Etelredas I. Tada burtininkas puolė prie jaunojo princo kojų, sakydamas, kad senosiose pranašystėse jam, burtininkui, pavyko įskaityti, jog šis jaunas princas taps didžiausiu Karalystės valdovu ir ves savo nenugalimas kariuomenes į pergales. Princas priėmė burtininką į savo dvarą, nors Regentų taryba buvo prieš. Tai, kad Holsotoras yra ištikimas būsimam karaliui, paaiškėjo per Regentų tarybos posėdį. Tais metais karalystę vargino nederlius ir didysis iždininkas Elkglafas pasiūlė sumažinti mokesčius bei duoti žmonėms grūdų iš karališkųjų atsargų. Visi žinojo, kad pagal įstatymus įsakymą atidaryti karališkuosius sandėlius gali duoti tik karalius. Etelredas II paklausė Gvardijos kapitonų, ar jie sugebės užtikrinti tvarką, nes dalinant grūdus galėjo kilti spūstys. Išgirdęs teigiamą atsakymą, valdovas nelauktai kreipėsi į nuošalyje sėdintį Holsotorą – ką manąs jis?
Burtininkas pirmiausiai nusilenkė Etelredui, nors to daryti neprivalėjo: lenktis buvo galima tik prieš karalių. Po to jis pasakė, kad, be abejo, visi išsakyti argumentai yra svarūs, tačiau ar Taryba žinanti kuo iš tiesų gyveną paprasti žmonės? Jo, Holsotoro duomenimis, prasčiokai lėbauja smuklėse, rengiasi puikiais drabužiais ir sąmoningai slepia maistą, nes jie nusiteikę prieš karalių. Taigi – tęsė burtininkas – lai Taryba pirma ištiria kokia yra tikroji padėtis. Tegu būna pasiųsti patikimi žmonės, kurių vardai būtų žinomi tik juos siuntusiems ir tegu jie keliauja į kaimus ir miestelius. Jei šie žmonės – kurių buvimą žinos tik karalius ir Taryba – paliudys, kad yra badas ir žmonės tikrai neturi ko valgyti – tuomet jis, Holsotoras panaudos savo magiją ir užaugins žmonėms tokį derlių, kokio ši žemė dar nematė. Tačiau jei žmonės tik apsimeta ir tokiu būdu sąmokslauja prieš teisėtą karalių - tuomet tai gali tapti ta maža kibirkštėle, kuri sudegins visą didingą karalystės rūmą. Baigdamas burtininkas paprašė atleisti jam už šią kalbą, jei ji ką įžeidė ir pakvietė pirma ištirti esamą padėtį, o tik po to daryti išvadas.
Taryba sutiko. Kiekvienas iš septynių Tarybos narių surado patikimus žmones, kurie buvo slapta išsiųsti patikrinti padėties. Karaliui leidus, savo žmones – du burtininkus – išsiuntė ir Holsotoras. Praėjus penkiolikai dienų, visi pasiuntiniai grįžo ir stojo liudyti karaliaus ir Tarybos akivaizdoje. Visi jie buvo išskirstyti po atskirus kambarius, o sargyba neleido jiems susisiekti tarpusavyje; liudijo taip pat kiekvienas atskirai. Juos išvesdavo atskirai, kad nė vienas pasiuntinys nesusitiktų su kitu.
Pasiuntiniai vienbalsiai patvirtino, kad smuklės pilnos lėbaujančių kaimiečių, apsirengusių gražiais drabužiais, kokius dėvi tik karaliaus pažai. Aukso dukatai kaimiečio rankose- įprastas reiškinys, o kai kurie smuklininkai garsai saką, kad dar vienas toks “nederlius” ir auksą reikės skaičiuoti nebe kapšais, o statinėmis. Javai, tiesa, blogai užderėjo, tačiau maisto parduotuvėse pilna, o turgūs aktyvūs kaip niekada. Taip paliudijo pasiuntiniai, kuriems buvo priminta, kad už melagingą liudijimą bus nubausti ne tik jie, bet ir jų šeimos. Po teisybei, niekas nepastebėjo, kad visi pasiuntiniai po keleto dienų paslaptingai mirė. Visi, išskyrus Holsotoro.
Išėjus paskutiniam pasiuntiniui, ilgai niekas nepratarė nė žodžio. Tik karaliui paliepus, imta svarstyti kokių priemonių reikėtų imtis. Nuomonėms išsiskyrus, leidimo kalbėti paprašė Holsotoras. Jis tarė, kad jei, girdi, prastuomenė taip niekina karalių ir apgaudinėja jo patarėjus – kuo Taryba akivaizdžiai įsitikino – vadinasi karališkieji sandėliai turi būti uždaryti, o Taryba pasielgtų išmintingai, jei lieptų sustiprinti jų apsaugą. Ten, kur prasčiokai labiausiai rėkauja dėl neva tai nederliaus, privalo būti įvesti Gvardijos daliniai, kurie nubaustų maišto kurstytojus ir apsaugotų nekaltuosius. Taryba su šiuo siūlymu nesutiko, nors Etelredas prašė leisti susidoroti su maištu kartą ir visiems laikams.
Tarsi atsakas į Tarybos sprendimą (nors jis liko paslaptyje), naktį sostinėje kilo neramumai - prastuomenė ėmė pulti maisto sandėlius. Nežinia kas ją spėjo apginkluoti ietimis ir lankais, taip pat niekas nežinojo kaip prasčiokai galėjo sužinoti sargybos keitimosi tvarką. Nedideli Gvardijos daliniai, saugoję sandėlius, buvo sumušti. Tik keletui gvardiečių pavyko pabėgti. Užėmę sandėlius, prasčiokai rėkavo pergalės šūkius, o po to virš miesto įsižiebė skaisčiai raudonos pašvaistės. Sandėliai liepsnojo – prastuomenė, nežinodama ką su jais daryti, juos tiesiog padegė. Taip buvo sunaikinti trys maisto sandėliai, kuriuose buvo saugomi tūkstančiai pūdų grūdų. Karalius, kuriam šią žinią perdavė Tarybos pasiuntinys, įsakė skubiai pakelti ant kojų tris Gvardijos korpusus ir bet kokiomis priemonėmis numalšinti maištą. “Žudykit visus, kas nepasiduos” – parašė jis korpusų kapitonams.
Tą naktį Festgamole ilgai netilo kautynių garsai. Šarvuoti ir gerai ginkluoti Gvardijos daliniai, remiami arbaletininkų, puolė prastuomenės priemiesčius. Visi, kas neišėjo į gatvę pakeltomis rankomis, buvo nužudyti. Tie, kas pasidavė, buvo nugabenti į pilį kur liudijo karaliaus ir Tarybos akivaizdoje. Jie patvirtino – nepriklausomai vienas nuo kito – kad šis maištas buvo seniai ruošiamas, laukiant kada sostą užims jaunasis karalius. Tikėtasi, kad jis ims dalinti grūdus ir pinigus, tuomet keli iš anksto paruošti provokatoriai turėjo tarp duodamų gūdų įmaišyti nuodų, o tarp monetų – paslapčiomis įbrukti sumaniai padarytų falsifikatų. Tarybai buvo parodyti falsifikatai ir visi pripažino, kad prastuomenė sunkokai atskirtų juos nuo tikrų pinigų. Tada provokatoriai turėję šaukti, esą karalius sukėlęs badą ir norįs sunaikinti savo žmones. Kiti provokatoriai turėjo pradėt ragint žmones eit šturmuot pilį.
Karalius įsakė atskirti prasčiokų kvartalus nuo likusio miesto gynybiniais įtvirtinimais ir nebeleisti prasčiokų link karaliaus rūmų. Gvardijai buvo įsakyta garantuoti išorinių įtvirtinimų apsaugą, kad joks priešas neprasmuktų. Kartu buvo įsakyta pradėti stiprinti esamus įtvirtinimus. Šioje sumaištyje liko nepastebėta, kad dingo padirbtos monetos, o jas saugojusi sargyba galėjo prisiekti visais dievais, kad jos jų akyse pavirto violetiniu švytėjimu. Neprisiekė tik dėl to, kad už dviejų dienų nuo dingimo ji buvo pašaukta į pasienio sargybą ir ten žuvo.
Kilus karui su elfų karalyste, Holsotoras vėl pasirodė išmaniu patarėju. Kai pirmi kariuomenės korpusai, pasiųsti šturmuoti elfų sostinės Lorandorino, buvo sunaikinti elfų lankų, arbaletų ir balistų šūvių, Taryba pasiūlė karaliui pradėti derybas su elfais dėl taikos, o jei neišeina dėl taikos – nors dėl paliaubų. Holsotoras patarė laikinai sustabdyti puolimą ir pasisiūlė perkelti į mūšio laiką visas turimas katapultas. Dar daugiau – jis, Holsotoras, galįs sukurti magišką degantį mišinį, kurį užgesinti galėsią tik žmonių burtininkai; net elfų Oro magija bus bejėgė. Taryba priešinosi sakydama, kad geriau žūti garbingoj dvikovoj nei negarbingai laimėti karą – juk panaudojus tokį ginklą žūtų nekalti elfai, nenorėję karo. Holsotoras nuramino juos, esą bet kuris burtininkas galės sustabdyti liepsnas ir pergalė tikrai būsianti garbinga. Tarybai sutikus, Etelredas – tuomet jam sukako keturiolika – leido ir tą patį vakarą Holsotoras sukūrė virš miesto Chaoso kanalą, sujungusį sostinę ir pirmąsias fronto linijas. Kareiviams liko tik įstumti katapultas į šį kanalą.
Visą savaitę nebuvo jokių žinių iš fronto ir tik aštuntą dieną į sostinę atjojo suvargęs pasiuntinys, atnešdamas pergalės žinią. Elfų oro magija buvo bejėgė prieš Holsotoro paruoštą ugnies mišinį. Pranešime, aišku, nebuvo parašyta, kad miestas sudegė, nes niekas iš burtininkų negalėjo sustabdyti magiškos ugnies plitimo; ten taip nebuvo parašyta, kad Holsotoro atsiųsti žmonės karaliaus vardu įsakė žudyti visus, nes tokia Jo Didenybės valia. Viską aptemdė tik žinia, kad elfų karalienė Silmara Sinarielė su nedidele grupele dvariškių spėjo pabėgti į trolių žemes. Patarus Holsotorui, pas likusius gyvus elfus buvo išsiųsta tūkstančiai specialiai tam pagamintų magiškų amuletų bei ateities spėjimo knygų. Holsotoras pats užkeikė, kad šie amuletai ir knygos liudytų, jog elfai privalo paklusti žmonėms ir jiems ištikimai tarnauti. Netgi didžiausi Tarybos skeptikai įsitikino, kad šis triukas suveikė.
Tada, kai, atrodo, atėjo ramybė, vienintelis Holsotoras pasiūlė pulti Juodųjų gnomų sąjungos žemes.  Taip, Juodieji gnomai buvo geriausi pėstininkai visoje planetoje, tačiau kas jie prieš svaidomąsias mašinas ir pražūtingą elfų strėlių ugnį? O jei dar karalius pasiųstų savo sunkiąją kavaleriją, pergalė būtų pasiekta vienu kalavijo kirčiu. Pamatęs, kad Etelredas dvejoja, Holsotoras pasiūlė pagalvoti: juk kariuomenė dar gyva pergalės nuotaikomis, ji eis į mūšį noriai ir vienas vyras kausis už tris, o kai visi sugrįš su pergalės žinia, žmonės dar labiau mylės savo karalių ir karalystė bus saugi.
Taryba pirmą sykį nesutiko. Kariuomenės maršalas Hraenas atsakė, kad kariuomenė ir taip patyrė nuostolių, netekdama keleto korpusų; elfų daliniai dar tik ruošiami kovai, be to, klausimas ar jie neperbėgs priešo pusėn; greitai ir nepastebėtiems permesti svaidomąsias mašinas buvo neįmanoma. Etelredas veltui maldavo leisti šį karą – Taryba pareiškė, kad bloga taika yra geriau nei geros žudynės.
Tą naktį Etelredas įsakė slapta paruošti žirgus jam ir trim jo ištikimiausiems gvardiečiams. Kai jie jau sėdosi ant žirgų, užsidengę veidus, lauke pasirodė šešėlis. Sargyba griebėsi arbaletų, tačia laimei, pažino šešėlį. Tai buvo Holsotoras. Jis pasisiūlė joti kartu ir saugoti karalių.
Jie jojo visą naktį ir auštant, kai jau žirgai klupo, nebeturėdami jėgų, pagaliau pasiekė Gvardijos korpuso kareivines. Etelredas niekad neužmirš tos akimirkos: jis nulipa nuo žirgo, pribėga seržantas, skubiai rikiuojama garbė sargyba, jam saliutuoja kapitonai, kareivių šūksniai “Valio karaliui! ” ir prieš jo kojas suklupęs korpuso vadas. Tuomet jis, Etelredas, atsisuko į karius, tardamas, kad karalystei gręsia pavojus iš Juodųjų gnomų sąjungos pusės; tokiu momentu jis nespėjęs paklausti tarybos nuomonės, tačiau klausia savo ištikimųjų karių: ar karas, ar taika?
“Karas! ”, “Su karaliumi – į pergalę! ” – pasigirdo tuomet šūksniai, kuriuos nutildė tik karaliaus mostas ranka. Jei Gvardija ištikima jam, - tęsia karalius, - tepuola dabar gnomų žemes dievų ir karaliaus vardu!
Tą dieną Etelredas išsiuntė pasiuntinius į visus Gvardijos korpusus, įsakydamas aplenkti tik sostinę. Leidžiantis kitos dienos saulei, tapo aišku, kad kariuomenė jo pusėje – visi Gvardijos daliniai ir net paprastos kairuomenės įgulos išreiškė ištikimybę karaliui. Karas su gnomais buvo nulemtas. Holsotoras paslaugiai pasisiūlė būti karaliaus pasiuntiniu – juk burtininkai gali keliauti erdve ir laiku. Greitu laiku visi elfų daliniai, paveikti Holsotoro pranašysčių apie šlovę, prisidėjo prie karaliaus; svaidomųjų mašinų būriu nereikėjo net agituoti – ten puikiai žinojo kas juos subūrė ir davė didžiausias algas visoje kariuomenėje.
Kaip ir pranašavo Holsotoras, karas buvo lengvas. Šimtas tūkstančių pėstininkų, remiamų dvidešimtes tūkstančių elfų arbaletininkų ir tūkstančio katapultų puolė karui nepasiruošusius gnomus. Holsotoro sukurti ugnies mišiniai naikino bet kokį pasipriešinimą ir greitai gnomų Vyriausiasis vadas pranešė, kad Sąjunga pasiduoda didžiojo karaliaus malonei. Karalius iškilmingai prisiekė dievais, kad visiems pasidavusiems bus išsaugota gyvybė, jei jie bus ištikimi jam, karaliui ir jo didžiąjam draugui Holsotorui; iš gnomų taip pat buvo pareikalauta duoti įkaitus ir suformuoti du pėstininkų korpusus.
Apžiūrėjęs užimtas žemes, karalius su savo svita išjojo atgal į sostinę. Tą pačią naktį gnomų sąjungos vadas, jo šeima ir visi dvariškiai buvo nužudyti. Kariuomenė sugavo visiškai girtą gnomą, kuris teigė nužudymu įvykdęs seną pranašystę. Tai buvo keista, nes gnomams nebuvo būdinga nusigerti, juo labiau, kad ši rasė niekada rimtai netikėjo pranašystėmis. 
Karalius žiūrėjo į savo magą. Dėkui dievams, jis turi Holsotorą -šis žinos ką daryti.
- Jūsų Didenybė, - nusilenkdamas valdovui prabilo burtininkas, ­ - privalome nutraukti taikos sutartį su Drakonais. Chaoso ordos, žmonių vadinamos Tamsiaisiais, įsiveržė į mūsų pasaulį, nes jų pagrindinis tikslas yra sunaikinti Drakonus, -  mes atsitiktinai patekome į šį karo sukūrį. Jeigu nutrauksime taikos sutartį- aš sugebėsiu susitarti su Chaosu.