(ornamentika)

Paklodės šviesa ir tylėjimas eina per vandenį,
skrajojančios kojos ir lengvas šaltukas per nugarą.
Dėl moters variniais rūbais laivai pakeliui nenuskendo,
praėjo ir pasiekė salą, kurią sukūriau,

ir pradeda karą, kurį sugalvojau panašų į geležį,
į kirvį prie balto liemens, kad į medį pavirtus mergaitė
pavirstų į šventąjį medį, gražiai drožinėjamą, amžiną.
Ir karą pradėdamas dievas pleventų kanklėmis,

apdainuodamas baltą paklodę ir pakirstą mano liemenį,
sula apsipylusį, vertą giesmės, susigniaužusių pirštų.
Laivus surakina žiema, mano karas pavirsta į žiemą,
kad prišaltų gražiai prie stiklų, ką poemos pamiršta -

kad paklodė žiema, kad dievai negražiai atsisakė
nugalėtojo siūlomo maisto ir juodojo vyno.
Virš salos, kurioje įsikūrėme, juodą baldakimą
vaizduokis, ir žiemišką zvimbiančių karkvabalių zvimbimą,

ir tankėjantį, tirštą kvėpavimą, - kad lyg ilgesio monologas, -
kad laivai nenustoja grimzti, kai ledas pradėjo tirpti,
kad rami variarūbė moteris laimina uogienoją
ant sniego, šermukšnio atspalvio, turėdama giedrą širdį.

Ramu, man labai ramu, lyg nelaimė, kuri praėjo.
Langas taip pat paklodė, ir nimbas, blausus lyg Limbas,
skleidžiasi nuo pakaušio, ir man skaidrėja,
ir menamos žvaigždės, aš esu visa realybė.

Tai aš sugalvojau salą ir vyną, kurį dar semdamas
skaidrėji. Tai dievo dantys paliko raudoną žymę.
Atodrėkyje laivai nugrimzta į juodą vandenį,
gražų kaip gyvas medis ir negalimas sugrįžimas.