Pražydę rūtos aitriai rauda,
Žinau, joms skauda,
Bet - kodėl?
Sumindau paskutinį
kvapą,
Bet tu atleidi: vėl ir vėl...
Pražydę, rūtos aitriai rauda,
Žinau, apgavo jos mane.
Nepyniau aš vainiko vakar,
Nes tu -
nepaprašei manęs.
Po kojomis pajuodę rūtos;
nesikeičia prasmė: mirei.
Tos rūtos buvo
TIK bevalės.
Nepyk,
aš negaliu kitaip.