***

Lietaus laše,

kaip porceliano taurėj,
dingsta monotoniška gaida.

Suskambus maršui virpesio lašų,

išnyksta judesio emocijos tolydžios.
Sustingusiam, užmigusiam rūke,

pasislepia būrys
saulėlydžio dulkelių.

Ir juokias, intriguoja
žengti permatomos
folijos taku.

Ir virsta lašas
mintimi skvarbia,

atsimuša pripildytoj erdvėj

ir jungias rūko juostos

su ekstazės apimta migla.
Paskęsta, tęžta ir pranyksta.


Juk transas baigias?!