Pilka. Amžinai

Don`t need to walk through your lonely life. You can dance.

Geltona klevų alėja iš lėto ėjo moteris ir kojomis žarstė lapus. Buvo taip ramu, tylu - tik kažkur toli krankė varnos, medžių šakos siūbavo purtydamos savo auksaspalvius sparnus. Nebuvo nei praeities, nei ateities, tik keistas ūkanotas rytas sėjo nebūties nuojautą, kurios švelnūs lipnūs daigeliai prasiskverbdavo gilyn ir vėl išlįsdavo laukan, tarsi norėdami įkvėpti oro.
Nebuvo nei džiaugsmo, nei nevilties, tik maža pilka moteris lėtai ėjo lapų paklote. Ji čia ateidavo beveik kasdien, tarsi atlikdama ritualą neskubėdama pereidavo
Iš pradžių pagrindiniu taku, paskui šoniniu (tuo, kuris prie automobilių stovėjimo aikštelės), priėjusi fontaną, kirsdavo aikštę išdaužytomis plytelėmis ir dingdavo daugiabučių kiemų labirintuose. Šio maršruto ji niekada nekeisdavo - nežinia kiek metų pirmyn, paskui į kairę, šiek tiek dešiniau prie fontano, įstrižai aikštės ir pirmyn.
Parke ant suolelių gyvenančios bobutės nuo amžių amžinųjų godžiai gaudydavo kiekvieną naują praeivį, kiekvieno seniai pažįstamo kostelėjimą (gal bronchitas?), žinojo visas paaugliškas meiles, kas su kuo ir kada susikabinę rankomis vaikščiojo aplink fontaną, kieno smarkiai vėluojantis iš darbo vyras pakrūmėm bėgo namo...
Viskas čia buvo įdomu, tik ta pilka moteris ne. Ir kas joje gali būti įdomu? Pažįstama iki panagių. Kur eis, kur pasuks, kokiu paltu vilkės, kiek nunešioti batai - visas jos gyvenimas seniai jau buvo iškalbėtas ir perkalbėtas. Vaikai, pašlemėkas tom pačiom pakrūmėm pasprukęs vyras. Ką ten su ja... Netgi vietinis parko ekshibicionistas seniai jai nebesirodydavo - tik pažiūrės pilkomis negyvomis akimis ir toliau eis pirmyn, paskui į dešinę - ir taip amžinai.
Amžinai lapai kris, paskui medžiai pražys, žiema, vasara... Bobutės skųsis reumatu ir išties kojas šildysis popiečio saulėje. Bus viena diena, paskui kita. Nebus nei ateities, nei praeities. Ryte pilka moteris lėtai eis klevų alėja. Nepatenkinta senutė surauks susiraukšlėjusią nosytę. Vaikšto čia visokios...