Nemiga

Kai dangų vėl pjauna
Mėnulio delčia,
Į kambarį žengia
Juoda nemiga.

Į laivę be vairo
Mane ji sodina.
Vėl plauksiu be irklų
Minčių vandenynu.

Į juodąją gelmę
Užmetus tinklus
Be gailesčio traukia
Manuosius jausmus.

Po to, dar užmetus,
Ištraukia klaidas,
Žmonėms, kurie myli
Darytas skriaudas.

Parodo jinai,
Ką vertėjo mylėti,
Ką neapkęsti,
Kuo netikėti.

Bet rytas vėl gelbsti -
Ištirpsta tamsa.
Iš gniaužtų paleidžia
Juoda nemiga.