- O ji bijojo troleibusų. [1d.]

Užsirišusi batų raištelius, Nolė jau ruošiasi žengti pro duris, kai Kyras perspėja ją:
- Ei, tik nerink kaštonų pakeliui, pavėluosi.
Nedidelė vienuolikmetė atsigęžia, ramiai palinksi galva, pritardama broliui, ir išeina.
Mergaitė gūžina iš lėto, visa siela panirusi į rudenį. Jos nosis užuodžia lietaus paliktus pėdsakus, akys skaito negyvais lapais ant žemės parašytus žodžius. Nolė galvoja apie gyvenimo fontanus, bando suvokti, kokie jie, kas iš jų trykšta. Tačiau nusprendusi, kad šiuos apmąstymus reiktų palikt kitam kartui, mergaitė pakelia galvą ir nuskuba į troleibusą. O čia kaip visada: žmonės beveik pro duris krenta. Įsispraudusi į kaip tik jai tinkantį kamputį šalia išėjimo, Nolė mintyse užsideda ausines ir pradeda klausytis švelnių muzikos garsų, skambančių jos fantazijoje. Girdėdama juos, mergaitė įsivaizduoja, kaip vaikšto naktis, kaip kyla žvaigždė, kaip auga žolė. Ši muzika, šie gamtos garsai, yra Nolės mėgstamiausi. Tik išlipusi iš troleibuso ji suvokia, jog šį kartą kelionė buvo be nuotykių ir baimės. Apsidžiaugia ir nubėga mokyklon. Prasideda pirmoji šeštų mokymosi metų diena toje įstaigoje.


- Sveika, Nijole! - ironiškai pasisveikina su ja klasės draugė. Nors kokia tai draugė, tai gyvatė, nuolat besistengianti įgelti visiems, ypač Nolei.
- Nevadink manęs taip, - nuleidusi galvą suburba Nolė ir nueina į šalį.
- Ei, Nijole, Nijole, ar pasiilgai mūsų, juk nematei visą vasarą, na, ar pasiilgai, Nijole?! - gyvatė vardu Erika vėl kimba, o visa klasė leipsta juokais - dauguma kolektyvo nemėgsta Nolės.
Mergaitė supranta, kad viskas prasideda iš naujo, vėl turės kentėt visus metus, kaip ir anuos kentėjo. Bet ištvers. Ji ištvers tą buvimą skriaudžiama ir atstumta, Nolė pasiryžus visiems parodyt, iš kur kojos dygsta. Tik ne šiandien, dar ne laikas. Todėl nueina į klasės galą ir atsisėda paskutiniame suole.
Netrukus ateina mokytoja, po ilgos kalbos prašo kiekvieno papasakoti, ką nuveikė per vasarą, kokias vietas aplankė ir taip toliau. Galų gale ateina ir Nolės eilė. Ji nenori sakyt, kad atostogas praleido savo varganuose namuose, kaip būna kiekvieną vasarą. Mergaitė nenori visos klasės pašaipaus, bet kartu ir užjaučiančio juoko, tad sumeluoja:
- Na, vasaros viduryje buvau išvykusi su šeima į kalnus, daug slidinėjome, keista, kai vasarą kitur tiek daug sniego! - su mokytoja Nolė visuomet kalbėdavo draugiškai, kadangi ji mergaitę suprato, žinojo apie sunkų Nolės gyvenimą, užjautė.
- Na, o kurioje šalyje tie kalnai, įdomu būtų sužinoti, ką matei, gal turi fotografijų? - linksmai taria mokytoja, nors jai pasirodė keista, kad mergaitė iš tokios neturtingos šeimos važiuoja slidinėti į kalnus.
Nolė išsigąsta - atsakymo į šį klausimą nebuvo sugalvojusi. Tačiau jos protas dirba greitai, ji tuojau pat prisimena paveiksėlį knygoje - jas, beje, Nijolė labai mėgsta skaityti, - kuriame pavaizduota daug daug sniego, taip pat prisimena užrašą "Antarktida" po juo.
- Šiais metais nusprendėme nuvykti į Antarktidą, nuostabus kraštovaizdis ten. - atsako Nolė, patenkinta savo gudrumu.
- Buvai Antarktidoje? - mokytoja Rasa išpučia akis, tačiau greit supranta, kad mergaitė meluoja, nenorėdama, kad vėl iš jos skurdo šaipytųsi kiti. - Taip, Nole, ten iš tiesų labai gražu..
Nolė lengviau atsipučia, apsidžiaugia, kad išsisuko. Apsidairo ir dar labiau nudžiunga pamačiusi, kad kiti vaikai į ją žiūri pavydo kupinu žvilgsniu. Mergaitė apsimeta to nepastebėjusi ir išdidžiai pasitaiso sijoną.
Mokytoja dar papasakoja apie šių mokslo metų planus ir leidžia mokiniams eiti namo. Nolė taip pat ruošiasi, dedasi kuprinę ant pečių, bet mokytoja Rasa negarsiai šūkteli:
- Nijolyte, ateik pas mane trumpam.
Mergaitė šypsodamasi prieina prie mokytojos stalo, ir paklausia, kas nutiko.
- Nole, kodėl melavai apie savo vasaros atostogas?
Nijolė praranda žadą, visa išrausta ir ašaros pradeda graužti jai akis.
- Aš.. Aš tik nenorėjau.. Kad..
- Neverk, Nijole, neverk. - pertraukia mergaitę mokytoja, - suprantu tave, - pamačiusi, kaip Nolei sunku ir liūdna, ji bando visa tai paversti juokais, - tik reikia tau daugiau geografijos mokytis, kad žinotum, jog Antarktidoj tik pingvinai gyvena, ir žmonės ten slidinėt nevažiuoja. - mokytoja nusišypso. - Ir nebijok, niekam neišduosiu tavęs.
Nijolė nuleidžia galvą. Jai gėda. Bet mergaitė žino, kad mokytoja ją supranta. Nolė padėkoja, atsiprašo už savo melą, o tuomet atsisveikina ir išskuba namo.

---------------------------------------------------

Bus tęsinys.