neišskridusiems gandrams

užmigai. ant sparno pasidėjęs galvą.
į kišenę įsidėjęs nubalnotus skatikus.
pusbačius nuvalęs pištine pirštuota,
ant lentelės „Vilnius” pakabinęs:
„netrukdykite. namo negrįšiu.
pusryčiams neruoškit nieko”,
pasirašęs žmogumi, išskridusiu
su paukščiais į pietus.

kas ten kvietė? į piršlybas?
mergvakarį? vestuves???
ta žiema praeis. ir vasaron sugrįš tie patys
snapuose vaikus supuojantys gandrai.
tik į svetimus jau, į atšalusius (savus?) namus.

ir galvos nebus kur pasidėti.
pasikloti. apsiklot šiltai...
nesapnuoki Afrikos. kietai miegoki.
parvažiuoki į namus,
kol dar neapsivijo tavo plakančios
miražų kupinas, rudų akių pripiltas
minaretų pridaigstytas
laikinos aistros dangus...