Pravėriau vieną vakarą duris ir išėjau.
Nepaėmiau nei laikrodžio,
Nei nebaigtos skaityti knygos,
Nes čia atsakymų neberadau.
Tiesiog ėjau. Bet kur.
Tiesiog rūpėjo sužinot,
Ar tiesą sakė šarkos.
Paklausiau šiaurės vėjo,
Jis neatsakė, tik sušlamėjo
Medžių lapais šimtą kartų.
Nepatikėjau-kreipiausi į bažnyčios varpą.
Jis neprabilo, tik suskambėjo šimtą kartų.
Maniau, paklausiu trečiąsyk,
Bet neatsakė ir susmegę sodo vartai,
Tik sugirgždėjo šimtą kartų.
Tada apsisukau ir sugrįžau.
Atgal. Kad įsitikinčiau pati.
Mokykla. Iš lėto praveriu duris.
Kaip pirmą kartą vedina mamos.
Tik varpelis jau neskamba.
Akimis ieškau bet ko,
Kas primintų jos amžių.
Suskeldėjusio grindinio, skylėtų langų,
Išdilusių nuo nuolatinio žiūrėjimo į tolį.
Bet ko, kas priverstų patikėti,
Kad net ir uždarius duris laikas nesustoja.
Čia juk ir mano namai!
Tai kas, kad prieš šimtmetį
Varnas skaičiavo kitos mėlynos akys.
Tai kas, kad iš šulinio
Vandenį kiauru kibiru sėmė.
Bet ir po šimto metų jo ten dar liko.
Kad sugrįžus įmerkčiau rankas,
Kad išgerčiau mažutį istorijos gurkšnį.
Mokykla, nors ir šimtas metų,
Bet siela vis tiek ta pati.
Ir spalva ta pati, ir kvapas tas pats.
Gal tik mano krūtinėj
Šimtą kartų garsiau plaka širdis.
Skirta pirmosios m-klos 100 metų jubiliejui. Plojo, nors dar nebuvau nė žodžio ištarus, tai gal kaip nors, a?:)