Rudens ir lapų bičiulis

Rudeninis vėjas netyčia užkliudo smėlio pilį, kurią dar taip neseniai pastatė maža mergaitė..
Vėjas nenorėjo, bet niekas nežino.
Mergytė ima bėgti pavėjuj.
Tikisi sugautį tą rudeninį nenuoramą ir išbarti.
Jos kojos pamažu jau linksta, pavargo.
Bet ji žūt būt nori atkeršyti vėjui..
O jis juk netyčia.

Neskubėdamas vėjas keliauja toliau.
Nuima kepurę nuo berniuko galvos ir skraidina su savimi.

Vėjas nenorėjo, bet niekas nežino.
Vaikas rėkia ant vėjo.
Jam jau pradeda skaudėti gerklę.
Bet berniukas negali liautis staugti ant rudens palydovo.
O jis juk netyčia.

Vėjas kiek pagreitina tempą, nebenori matyti daugybės nepatenkintų žmonių, pykstančių ant jo..

Bet nelaimės prie jo lipte limpa.
Vėjelis užkabina šiukšles, ir tempiasi kartu.
Vėjas nenorėjo, bet niekas nežino.
Nepatenkintas šiukšlininkas burba panosėje.
Vėją tai erzina.
Nejaugi jo niekas taip ir nesupras?
Šiukšlininkas pradeda grasinti vėjui šluotkočiu.
Vėjas nebijo, bet jam negera.

Visų nekenčiamas jis stengiasi kilti kuo aukščiau, kad jo nebeskaudintų tie nesupratingi padarai.
Bet ir ten jis visai netyčia išpeša iš debesų lašus.
Vėjas nenorėjo, bet niekas nežino.
Lyja, verkia dangus.
Dangaus ašaros nori nukristi ant žolės, kur nebus trypiamos, bet taip pasiseka tik nedaugeliui.
Kitas vėjas nuneša ant šaligatvio ir gatvių.
Pastarosios stengiasi kuo skaudžiau atsitrenkti į žmogų, pasitaikantį jo pakelėje.
Tuomet žmonės kaukia ant lietaus.
Lietus ant vėjo.
O jis juk netyčia.

Vėjas.
Rudens ir lapų bičiulis.
Daugiau niekieno nepripažįstamas lekia toliau.
O taip norėtų sustoti ir nebegirdėti tų erzinančių jam adresuotų priekaištų.

Vėjas tik medžių lapus gali judinti iš vietos, ir negirdėti jokio nepasitenkinimo iš jų pusės.
Bet gatvių šlavėjai niršta ir pyksta ant vėjo.
Vėl grasina šluotkočiu.

Bet vėjuj dabar tai nebesvarbu..

Jis sugeba džiaugtis bent tuo, kad turi lapus, iš kurių niekad neišgirs nusiskundimų..

Jis sugeba..
O tai pavyktų ne kiekvienam..