kaip atsisveikinimas (š.t.)

Mes susikūrėm viens kitą
iš padraikiškų žodžių ir vasaros
                          saulėto oro
    pavargusią mane nuglostei nubučiavai
              į kitą rytą
                    bundantį dar ne laiku
nukritę šalių uždangos
        užgesę šviesos
    jauki tyla
prispaudei mane
                    kareivišku apklotu
                (iš Danijos, sakei)
                                  prispaudei ir laikei
apkabinęs, kad nepabėgčiau
                (nors ir nebūčiau)
    troškom kartu
                  ir kartu sapnavom
        ta neišnešiotą aistrą
            nepagimdytus jausmus - - -
Po to pabudom.
                      Jau krito lapai.

Aš nustojau kalbėti
tu nustojai šypsotis ir
    mes beveik vienas kitą
supratom
            ypač kai tyliai ėjom į
                kalną aukštyn
jau tada aš žinojau
              ir turbūt žinojai tu
nustojom kvėpuoti
apsikeitėm žvilgsniais
      (ir mačiau kaip tai buvo sunku)

uždusom
nuo rudenio
      nuo tolių
      nuo dar neatrastų
aš nustojau bijoti
tu nustojai ieškoti
                  ir taip likom
                  du vėl (dar) neatrasti
abu laikantys po pusę stebuklo
      vidury auksinio rudens
aš nustojau rašyti
tu nustojai ilgėtis (turbūt...)