poezija

ż....

Tegul praeitis nueina į praeitį,
Dabartis te pasirodo dabarty,
O ateitis te  pasitinka.
Aš vaikas rugių lauke,
Žaidžiantis su akmeniu.
Aš skruzdė ant drungno pasaulio.
Leisk man būti meilės tylos suvokimu, -
Parduok mane atsakymui.

ż....

Koks aš genijus, kad nežinau,
Kad orą reik įkvėpt.
Aš valkata be skausmo,
Man reikia dar stipriau tylėt.
Tylėt už viską kas buvo
Ir jau šiandien žinot, ko niekad nebus.
Ką aš pažadėjau kas sekundę jaučiu,
Ir laiką keistą, turbūt,
Jis baigsis kaip ne žmogaus:
Gyvenimas paliks mane,
Vienatvė iš vienišumo mirs –
Aš liksiu toks pat genijus,
Kuris orą iškvėpt temokėjo.
ż....

Aš sėdėjau po balta obelim,
Mano mintį naktis atgaivino.
Traukiau dūmą, išpūsdama neviltį –
Juodos pienės nerimą degino.
Aš girdėjau kaip neršia žuvys.
Troškau būti jų vaiku,
Bet vanduo po savim neišlaikė
Mano ilgesio žmogų mylėt.
Aš žinojau, kad pasąmonė
Ateitį svarsto,
O ateina visad dabartis.



ż....

Ir mano širdį atima vėjas,
Ir sviedžia į Dievo rankas.
Jaučiu grėbstomus lapus, -
Tai Dievo ruduo manyje.
Mirtis nepusryčiauja, -
Ji geria vakarais.
Geria be užkandos,
Žiūrėdama į mus rytais.




Erna