Nesandaraus lango poezas

Mano kambary šalta. Pro lango ir balkono durų tarpus pučia šaltas vėjelis. Kuris lengvai užpildo mano aplinką šaltuku.
Jis stovi už lango ir rūko cigaretę po cigaretės. Su veltiniais batais, kailine ausine kepure. Su raišteliais pasmakrėj, kurie kaip karnavaliniai spalvoti auga iš barzdos.
Aš papučiu ,įsivaizduodamas, kad tarp pirštų man cigaras. Lėtai sklaidosi mano paleistas garas. Pučiu dar sykį ir trinu delnus, šildausi.
Jis dar stovi ir rūko. Pagalvoju, kad jo dūmai -niekam tikę. Aišku, gražu žiūrėti, bet ir tiek.
Prieinu prie lango ir savo pūstukais paišau rūkoriui aureolę.
Jis dar stovi ir rūko. Ramiai, kaip tik taip kaip man reikia. Pozuoja.
Man linksma, kad vietoj jo ausinės- jau manoji spindi.
Dievuliukas rūko, pagalvoju. Ir čiupt sau už ausies,-kad ir mane apėmė Kalėdinė nuotaika.Gerai būtų paleisti groti kalėdinių giesmių plokštelę. Bet ,deja, tokios neturiu. Zorną. Issahar.
Sugrįžtu prie lango. Žmogeliuko jau nebėr. Tikriausiai nuėjo savais keliais ,palikdamas man ją, spindinčią. Išėjo taip, kaip aktorius iš grimo kambario namo išeina. Nusimetė peruką. Taip pagalvojau. Ir vėl papūčiau.
Baltas garas susimaišė su smuiko rauda.