tuščia tamsos

žvakidės siluetu
        du profiliai
                  skleidžiami nebūties
                          jungiančios tuščiavidurę mūsų esybę
nieko nėra
        už bučinio
                  sielų tuštėjimo metas
                          kūnų tuštėjimo metai
gal keliamieji – todėl
          šitaip degina delnas
                  atsuktą skruostą
gal tik todėl dar randu pasiteisinimą
          neturiu sielos
nekaltink tuščio indo
          tuštybe
                  nemylinčio – žiaurumu
nemylėto – nekaltink išvis
          nemylėjusį kaltink
                  kaltink mane
prisilietusią tavo tamsos
          ir uždegusią žvakę
                  kaltink – kad užpūčiau