Pasąmonės miražai

Išnyk į dykumą paspringti vandeniu.                 
Ne vienas ten akis virš šulinio kabino.             
Nuskusk kupranugario spirom žandenas,
pažvelk atgal pro šiltą vamzdį karabino.

Nuo tavo auros vandenys užnuodyti,
todėl oazėje panerk į proto gylį.
Palaimintas nelaimėje per nuolydį,
nugriūk klaida, nes kritusius ir smėlis myli.

Ir nugenės nuo tavo kūno ataugas.
Tada ir priešą pirksi – jis nulips šventuoju
nuo sudėvėto liūdesio į patalus,
į ten, kur beduinas sielą remontuoja.

Paklysi tarp naujienų bado – maža bus,
iš kuprės lūpų Brailio raštą graušk lig taško.
Miražas horizonte kirps tau pažadus.
Skubėk, nes atsiras, kurie greičiau nuraško.

Neliko lovų avily, vėl sėlini,
ištirpę kojų pirštai smėlio rožę dažo.
Paskęsk šaltinyje, čia viskas mėlyna,
čia viskas tavo, tik jau tu miražo.