Muzika

Sukausi valso žingsniu kartu su tavim. Ir nežinojau ar esu to vertas. Garsai mane pakerėjo. Pakerėjo lyg nežinau kas. Atrodė, jog muzika beldžiasi į mano širdį. Varinis belstukas prie juodų likimo durų. Be rankenos. Pabaigęs suktis, kritau ant akmenų. Mano galva skilo nuo jausmų. Nuo šiltų jausmų. Nuo tokių jausmų, kurie užplūsta tik narkomanus arba labai smarkiai įsimylėjusius. Tavo ranka paliko mano delne net tada, kai aš paslikas gulėjau ant šaltų akmenų. Tačiau tai nebuvo meilės įrodymas. Tu tiesiog pamatei už lango gervių pavasario šokį, kuris Tave pakerėjo. Nenorėjai sugadinti tokios akimirkos. Vėjas sūpavo masyvias langines, kurios skleidė klaikų garsą. Garsą, iš kurio galėjai spręsti, jog esi nieko nevertas. Palyginus su gamtos grožiu tu esi niekas. Bet Tavo plaukų bangos tikrai buvo vertingesnės už marių vilnis, kurių aš gyvenime nebuvau matęs. Tada aš atsibudau. Muzika nutilo. Tu vis dar žvelgei į mane iš paveikslo. Rūsčiu žvilgsniu. Aš netyrėjau kur dėtis iš gėdos. Nežinau, ko gėdijausi, gal dėl to, jog nežinojau, kas tu tokia esi. Tą paveikslą aš radau sendaikčių turguje. Pamačiau ir iš karto mane pakerėjai. Savo akių liepsna. Savo temperamentu, kuris jautėsi vien tik žiūrint į Tave.
Kitą rytą pats nežinau kaip atsidūriau virtuvėje su peiliu rankoje. Taip atsitikdavo kas rytą, nuo tada kai sapnavau tą sapną. Kriauklėje visada gulėdavo negyva katė, perpjautu kaklu. Aš jau nebejaučiau saiko. Ir ryte niekada nieko neprisimindavau apie praėjusią naktį. Tai buvo baisiausia. Gal kitą rytą aš rasiu kriauklėje savo tarnaitės galvą. O virtuvė skendės kraujuose. To aš labiausiai bijojau.
Vėl skambėjo muzika. Ta pati kerinti melodija. Garsai liejosi po visą namą. Pasiekė net palėpę ir rūsį. Girdėjau kaip kaukė lauke pririštas šuo, jam tokie garsai turbūt nepatiko. Rūsyje prie sienos prirakinta močiutė ėmė belsti antrankių apyranke į sieną. Nežinau kodėl, tačiau aš ją paleidau. Atrakinau, atsitempiau į trečią aukštą ir išstūmiau pro langą. Tai buvo mano auklė. Žinojau, kad darau negerai. Per anksti nutraukiu jos kančias. Tačiau Tu ir ta muzika mane vertė elgtis neprognozuojamai. Vėl atsibudau. Tik šį kartą nebe namuose, o lauke. Šalia dar garavo karvės skerdiena. Pieva nutaškyta krauju keliasdešimt metrų aplinkui.
Vėl šokau. Svaigus valso ritmas mane valdė. Nereagavau į aplinką. Mačiau vien tik Tave. Norėjau amžiams likti su tavim.
Leidau kraujui tekėti. Žinojau, kad tik jis gali Tave atgaivinti. Jaučiau, kaip ima plakti Tavo širdis, arterijomis plūsteli energijos banga. Buvau laimingas. Riešus skaudėjo, tačiau šiltas vanduo neleido kraujui krešėti. Pamažu apėmė gaivus alpulys. Laimės valanda buvo visai netoli. Jau mačiau juodą tunelį. Gale buvo ne šviesa. Gale buvai Tu. Ir šviesa nebūtų prilygusi Tavo spindesiui, kuris tiesiog akino. Visa savo esybe troškau pajusti Tikrąją Tavo rankų šilumą. Jau jaučiau aistros spindesio karštį...
Atsibudau ligoninėje. Savo kaimyno nekenčiau. Troškau jo kraujo. Ne. Troškau, kad jis niekada nepajustų mirties palaimos. Gyventų visada. Juk tai jis rado mane ir pranešė greitajai pagalbai.
Galų gale vėl pamačiau Tavo paveikslą. Tos dienos ligoninėje mane sužlugdė. Buvau išsunktas kaip citrina.  Nuėjau į arklidę. Pasiėmiau virvę. Ne kamanas, bet paprastą virvagalį pakankamai tvirtą, mano manymu. Priėjau prie motinos sodinto beržo. Permečiau virvę per šaką. Užsinėriau kilpą. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios. Nušokau nuo taburetės. Girdėjau, kaip trakštelėjo mano stuburo slanksteliai. Gerai...
Priėjau akinančios šviesos šaltinį. Eidamas tiesiog klykiau iš laimės. Pamatęs Tave, netekau amo. Ir čia Tu buvai paveikslas...