Ruduo ant stalo

kaštonas bręsta
ant medžio geltono
žavėjusio pavasarį
peraugusio į spalį
stovintį ironijos stotelėj

kaštono akys nukreiptos
į balą neprilytą
gal ten akių spalva
pasimatys kaip veidrody
banguojančiam nuo ašarų

kaštonas susvyruoja
neišlaikęs vėjo įtampos
tiesdamas rankas išsilaikyti
nuplasnoja skaudžiai
ant kelio nuglostyto
ir du kartus sulėtintai

karališkai kaštonas eina
dabar šiltoj kišenėj rūbo
parėjęs į namus
tupės ilgai padėtas

ruduo ant mano stalo