Rytais, išmąstę
dienos šventovės
pradžią,
baigiam baubdami
vata ausyse,
girdėti aidas
vakarais,
vieno vėjo apsuptos
langinės bildesys.
Užmiegam.
Keltis taip nelengva-
palengva,
neblaškydami sapnų,
nuo vakar išvytų-
jie sugrįžo
pavėluotai.
Atsibusk, Josephine,
kartu eime
kariauti
už taiką kieme-
kad medžiai stovėtų,
kad kamienais
susispaustumėm, Josephine,
apkalkim geležim
viens kitą-
nejudėsim,
grįšim pailsėti.
viens pas kitą.
P. S.
Ar dar bepamena, kuri
iš mūsų kėlės pirma,
kad pridegtų vienintelę
lūpose tvirtai suspaustą
draugystės šaknį?
for K. K. and Zabarija