Charonas jau prarado viltį kada nors palikti
savo valtį, susikeisti vietomis su kokiu valkata
numirėliu lavonu, būti valkata numirėliu lavonu
būt geraikurjonėra, išplaukti į plačiuosius
vandenis Charonas jau seniai prarado viltį.
Nu ir kū tu čia daba priraitei, ko nugalabinai tą Charono viltį? Kiba „susikeisti vietomis su kokiu valkata“ pats autoriau ir pavydi tam vargšui Charonui veituos, kertės šiuo žemelie? Ko ty vis kartoji tą pačią maliuodiją lyg pagedusi plastinkė? Jei jau prarado, tai prarado... ne gyvybė - susigražins. O tavo tas kalbėjimas niekuom negelbės - dėk tu anam keselin kų nuons - žmuogs nuons ėsti turės ką. :DDD
Vieną mintį visdėlto sukelia: a ko tam Charonui kruštis taip sunkiai su ta valtim? Pasiplautų sau kur į šoną, tai negi tie lavonai ilgai smirdėtų šioj pusėj? Negi smirdėtų? Kas nors neapsikentęs imtų ir sutvarkytų tą bardaką. Gal net ką nors gudresnio sugalvotų su ta mirusiųjų utilizacija, jomajo. Nepakeičiamų nėra? Ane?
Graikų mitologijoje Charonas - Hado keltininkas, perkeliantis mirusiųjų sielas per Acherono upę. Jis buvo Niktės ir Erebo sūnus. Vaizduojamas kaip apiplyšęs, sudžiūvęs senis arba sparnuotas demonas su dvigubu kuju.
Laidojant mirusiems po liežuviu padėdavo obolą (smulkus pinigas), kurį mirusiojo siela sumokėdavo Charonui už perkėlimą. Charonas perkelia tik mirusiuosius, bet Heraklis, Peiritojas ir Tesėjas privertė jį perkelti per upę.
Pagal Vergilijų, tiktai Persefonės giraitėje nulaužta auksinė šakelė atveria gyvajam kelią į mirties karalystę. Sibilė parodė šią šakelę Charonui ir privertė ten perkelti Enėją. Taip pat Orfėjas gyvas nukeliavo ir sugrįžo iš Hado.