sau.lės.ak.me.nė.ji.mas

saulės akmenėlyje radau
savo rudeninę būtį
saulėtai melsvom akim
ir rausvai nušalusiom rankutėm,
saulės akmenėlyje jinai
per nušviestą paslapties augimą
rodė jūros užpiltais kraštais
baltų jausmą, išgyventą mitais.
Ir todėl, kai pamatau tave,
saulės akmenėlyje mažutį,
savo rankoj pajuntu šiltas
vos rusenančių laužų pėdutes,
nuo kurių dabar jau minam mes,
tęsdami jų paliktą augimą...