Ar matėte kada skerdžiamą kiaulę? O žmogų? Aš ne. Tai yra taip, - kiaulę. Žinote, kiaulė – fiziologiškai vienas žmogui artimiausių gyvūnų. Tad beveik mačiau ir žmogų: besispardantį, žviegiantį...
Ji, o jei tiksliau, tai jis, buvo gerai įmitęs bekonas. Viena jo ausis buvo degla. Paršas didžiavosi savo juoda ausimi, nešiojo ją išdidžiai, kaip generolas antpečius, ir, jei kas pamiršdavo išvydęs kuilį pasakyti komplimentą, ar bent pareikšti savo nustebimą, jis imdavo garsiai reikšti savo nepasitenkinimą kriuksėdamas.
Susipažinome mudu prieš dešimt žiemų. Tai buvo jo gimtadienis, jo ir dar 11 broliukų ir sesučių. Bėgiojo jis tada mielas ir linksmas po gardą, retkarčiais vis pripuldamas prie mamos pažįsti. Jau tada kiauliukas mėgavosi dėmesiu – buvo vienintelis juodaausis visoje vadoje.
Tą pačią dieną mudviejų pažintis ir nutrūko – aš išvažiavau namo, o jis liko kaime (tvarte). Antrą kartą pasimatėme po kokių dviejų mėnesių. Dar ir dabar akyse stovi: per kiemą lekia gerų 50 kg. juodaausis paršas, o jam iš paskos, išsidraikiusiais plaukais, apsiginklavusi kažkur nugriebtu mėšlinu kuolu ir grasindama visais pasaulio pragarais, paknopstom bėga šeimininkė.
- Pabėgo, bjaurybė! – trumpam stabteli prie mūsų ir vėl nulekia paršo keliais.
Tekinas nubėgau prie upės – kitoje jos pusėje auga didžiulis ąžuolas. Drebančiom kojom perėjau siaurą lieptą ir atsidūriau po girių galiūnu. Šakos buvo aukštai, o aplink medį augo gausybė dilgėlių. Šokinėdamas raškiau giles ir laikas nuo laiko vis kasiausi dilgėlių sukąstas kojas. Prisikimšęs pilnas kišenes pasukau namų link. Keliaujant atgal trumpikės nuo svorio visą laiką smuko žemyn ir aš porą kartų vos nenulėkiau nuo liepto.
Kai grįžau paršas jau buvo garde – godžiai šnopavo iš nuovargio ir išgąsčio. Numečiau vieną gilę. Juodaausis ją tiriamai apuostė ir suėdė. Numečiau antrą – šį kartą jis jau drąsiai, nustumdamas gardo kaimyną, šoko prie gilės ir ją sušlamštė. Taip pamažu sušėriau visas. Paršiukas kriuksėjo iš pasitenkinimo. Teisybę dėdė sakė – gilės paršams yra tikras skanėstas.
Taip ir bendarvome mudu. Jis priprato prie manęs (gilių) ir, jei ateidavau tušęiomis, duodavo pylos. Po poros savičių aš išvažiavau, ir paršas vėl liko vienas – be gilių...
Kai vėl apsilankėme pas gimines kaime vasario 14- tąją juodaausis jau buvo visas meitelis: svėrė 120 kg. ir sunkiai nešiojo savo lašinius (dar nerūkytus). Gilių aš jam neturėjau (iš kur jų paimsi žiemą!), tad slapčia nunešiau žiauberę duonos. Nežinau, ar jis mane pažino, bet duoną pažino tikrai.
Visą vakarą namuose sklandė gandas – ryt ateis vyras su dideliu peiliu ir vieno paršo daugiau nebereikės šerti. Man leido ilgai nemiegoti. Matyt tikėjosi kiaulę paversti maistu kol aš dar miegosiu. Teta pažadėjo rytoj pietums iškepti mano taip mėgstamų kraujinių vėdarų. Gal todėl visą naktį ir sapnavau kalnus skanių, kvepiančiųm burnoje tirpstančių...
Panašu, kad vakare mane marino be miego per trumpai, nes pabudau labai anksti, kai už lango pasigirdo klaikus žviegimas. Puoliau prie lango, atitraukiau užuolaidą ir sulaikęs kvapą prispaudžiau nosį prie stiklo: trys žmonės (dėdė, tėtis ir vyras su ilgu peiliu) bandė nuvesti besipriešinantį paršą į kiemo kampą, kur, kaip jau žinojau, kiaulės virsta į dešras, kumpius... Paršas žviegė it (skerdžiama kiaulė?). Pagaliau jiems pavyko nusigabenti juodaausį ten, kur ir reikėjo. Dėdė ir tėčiu laikė, o vyras su ilgu peiliu taikėsi durti. Bakst! ir viskas. Tyla. Girdisi kaip kraujas teka ramiu upeliu. Užuodžiu jo salsvą kvapą, jaučiu burnoje kraujinių vėdarų, kumpių ir dešrų skonį...
Vyrai paršą uždeda išilgai „stalo“ – keturių lentų pamestų ant dviejų taburečių. Dabar jau iš tikrųjų, ne vaikiškoje vaizduoptėje, pajuntu svylančių plaukų kvapą – svilina šerius. Po to apiplauna paršą (dabar jau nesvarbu – kiaulę) švariu vandeniu. Pasirodo mama ir teta nešinos bliūdais. Vyras su peiliu perskrodžia kialės pilvą. Į bliūdus sudedami viduriai – kepenys, inkstai, žarnos vėdarams... Panašu, kad kiaulės širdis vis dar plaka, o štai maniškė vos nesustojo... iš nuostabos ir susižavėjimo net pamiršau kvėpuoti.
Kai išimami viduriai vyrai nupjauna kiaulės galvą ir perskelia ją pusiau. Dėdė atsargiai į atskirą indą išima smagenis – pakeptos su svogūnais jos pasakiškai skanios žmonėms. Kiaulė perkertama išilgai stuburo. Vyras su peiliu įgudusia ranka atpjauna palendricus, kumpius, lašinius, nupjauna kojas... Kiaulė pavirsta mėsa.
Grįžtu į lovą, įlendu po šiltais pūkiniais patalais ir sapnuoju vieną labai gerą (skanų?) pažįstamą, kuris dievino giles.
Vėl pabudau tik apie pietus. Mama pažadino – valgyti. Greitai apsirengiau ir nulėkiau į virtuvę – ant stalo garavo kalnas kraujinių vėdarų. Sėdau valgyti. Iš puodo išlindusi juoda ausis suplasnojo it mane su gilėm išvydusi: Skanaus!