Didelėj Žaislų Parduotuvėj

Didelėj žaislų parduotuvėj, trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, pirmas iš dešinės gulėjau aš. Taip, būtent aš – mažas pliušinis meškiukas. Dar visai mažylį mane paguldė trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, pirmą iš dešinės, didelėj žaislų parduotuvėj.
Šiame skyriuje niekada nebūdavo pirkėjų, nesigirdėjo vaikų klegesys. Kažkur aukštai, palubėje, kabojo lentelė: “Viskas pigiau. Prekės su defektais”. Kabojo lentelė, kuri jau senokai buvo pasidengusi storu dulkiu sluoksniu, niekas senai jos nevalė, nes šiame skyriuje niekada nebūdavo žmonių, juk čia gulėjo prekės su defektais, aš buvau viena iš jų.
Keista buvo man, juk niekuo nesiskyriau nuo kitų mažų pliušinių meškiukų, tik mano akytės buvo skirtingų spalvų. Dvi skirtingų spalvų akytės: viena žalia, kita mėlyna – buvo kaltos, kad aš, niekuo nesiskiriantis nuo kitų pliušinių meškiukų, gulėjau skyriuje, kuriame niekada nesigirdėjo vaikų klegesys, skyriuje, kuriame išvis niekada nebūdavo žmonių, skyriuje, virš kurio kabojo lentelė, jog čia yra “netinkamos naudoti”, bet pigesnės prekės, trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, pirmas iš dešinės, didelėj žaislų parduotuvėj.
Vieną dieną, kaip visada gulėdamas trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, pirmas iš dešinės, didelėj žaislų parduotuvėj, išgirdau keistą šurmulį. Pajutau keistą sujudimą savo draugų – defektuotų pliušinių meškiukų tarpe. Tik praėjus kuriam laikui supratau, kad visi jie išsirikiavo mūsų septintoj lentynoj, nes iš skyriaus pakraščio, kažkur ties apdulkėjusia lentele girdėjosi artėjantys žingsniai. Meškiukai – mano mažieji draugai sujudo, nes dar nė karto, kaip ir aš, nebuvo girdėję tokių žingsnių ir dar nė karto nebuvo  matę žmogaus, juk jie nuo pat gimimo gulėjo čia trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, didelėj žaislų parduotuvėj, kur niekada nebūdavo žmonių. Žingsniams vis artėjant ir garsėjant kiekvienas pliušinis meškiukas bandė išsiveržti į priekines eiles, nes buvo beprotiškai įdomu pažiūrėti į ŽMOGŲ.
Nepraėjus nė penkiom sekundėm, nuo pirmųjų garsų visi pliušiniai gyvūnėliai trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, didelėj žaislų parduotuvėj sustingo iš baimės. Iš už lentynos krašto į juos žvelgė dvi didelės, žydros ir labai susidomėjusios akys. Tai buvo mažytė mergytė, kuri netyčia užklydo į šį senai visų užmiršta didelės žaislų parduotuvės skyrių, kuriame dar niekada nebuvo nė vieno vaiko, trečią skyrių, patį kraštinį, didelėj žaislų parduotuvė.
Staiga pasigirdo tylus kukčiojimas, peraugantis į vis garsėjantį verksmą, ir mažoji, susigūžusi ant grindų, pradėjo garsiai žliumbti. Meškiukai sujudo, nes pradėjo suprasti, kas atsitiko – mergaitė didelėm žydrom akim pasiklydo didelėj žaislų parduotuvėj. Kadangi buvau pats drąsiausias iš visų mūsų skyriuje esančių skirtingaakių pliušinių meškiukų, nusprendžiau padėti mažajai paklydėlei.
Nulipęs ant grindų, suvokiau, koks vis tik mažas pliušinis meškiukas aš buvau, nes stovėdamas ant grindų ir ištiesęs savo letenėles į viršų užčiuopiau tik pačius mergaitės ilgų auksinių plaukų galiukus. Labai atsargiai, bandydamas neišgąsdinti mažosios žydraakės, timptelėjau jai už pačių jos garbanotų plaukų galiukų. Pamačiusi mane – mažą pliušinį meškiuką su skirtingom akim, stovintį prieš ją ir bandantį maloniai nusišypsoti, mergaitė susigūžė į mažą kamuoliuką, prispausdama kelius prie krūtinės, ir delnais uždengė savo mažą strazdanotą veidelį. Žinojau, kad ji manęs išsigąs, nes buvau girdėjęs, kad nebeliko pasaulyje žmonių, kurie iš tiesų žinotų, kad visi pliušiniai žaislai, o ypač mažiukai pliušiniai meškiukai, yra lygiai tokie pat šios planetos gyventojai kaip ir visi kiti gyvi padarai.
Aš pradėjau kalbėti. Mano keistas kalbėjimo tonas ir man labai netinkantis storas, meškiniškas balsas labai sudomino išsigandusią mažylę ir ji pradėjo mane stebėti. Iš pradžių kalbėjau tyliai, ramiai ir vis po truputi didinau kalbėjimo tono garsumą ir greitumą, kol visiškai įsikarščiavau ir pradėjau mosikuoti savo mažom pliušo prikimštom rankytėm. Aiškinau apie pliušinių žaislų atsiradimą, apie tai, iš kur mes mokam šnekėti, išskyriau pliušinius meškiukus, kaip pačius pranašiausius tarp pliušinių žaislų, paaiškinau, kodėl aš esu būtent čia, trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, pirmas iš dešinės, didelėj žaislų parduotuvėj.
Nepraėjus nė penkiom minutėm mūsų skyrius persipildė nuoširdaus vaikiško juoko. Taip, juokėsi mažoji žydraakė mergytė, o ją pralinksminau būtent aš ir mano pasakojimas, o gal mano pasakojimo būdas ir įsijautimas. Jos juokas buvo toks skardus ir pasklido taip toli, kad po keliu sekundžių pasigirdo keli sunkūs ir labai skubantys žingsniai. Dar po kiek laiko pasigirdo šūksniai, kaip aš supratau kažkas kvietė mergaitę vardu, tačiau jos vardo aš nenugirdau, tiksliau nespėjau nugirsti, nes dvi labai aukštos kojos prisiartino prie mūsų ir dvi rankos išsitiesusios apglėbė mergytę ir viskas, ką aš išgirdau jiems nueinant buvo:
- Mama, aš noriu pliušinio meškiuko.
Grįžau į savo lentyną ir vėl ramiai sustingau tarp savo draugų defektuotų pliušinių meškiukų. Pasidarė beprotiškai liūdna. Vienintelė mano viltis kada nors palikti šį apdulkėjusį didelės žaislų parduotuvės skyrių dingo kartu su ta mergaite. Liūdėjau ne dėl to, kad teks visą amžinybę praleisti čia, trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, didelėj žaislų parduotuvėj, o dėl to, kad ta maža žydraakė mergaitė įstrigo mano mažoj pliušinėj širdutėj, siaubingai panorau tapti jos geriausiu draugu.
Visiškai netikėtai pasigirdo žingsniai. Pažinau juos – tai buvo tie patys vaikiški žingsniukai. Ji grįžo, o aš negalėjau tuo patikėti, net tada, kai ji paėmė mane ant rankų ir, švelniai apkabinusi, tarė:
- Dabar tu būsi mano geriausias draugas.
Ji išsinešė mane iš parduotuvės į atradimų pilną pasaulį tam, kad būčiau jos geriausiu draugu. Iškeliavau kartu su ja, palikęs visus skirtingaakius pliušinius meškiukus ir visą savo praeiti trečiam skyriuj, pačiam kraštiniam, penktoj eilėj, septintoj lentynoj nuo viršaus, beveik prie pat grindų, didelėj žaislų parduotuvėj.