Aksioma

Su kiekvienu mirksniu
Vis toliau nuo Tavęs
Nuo pašėlusio pulso plakimo

Nuo begėdžių minčių
Nuo kritimo saldaus
Nuo bučiuojančių žvilgsnių pavymui

Per arti prie ugnies
Per giliai širdyje
Ir per daug siauras takas po kojom

Išsiblaivę rytai
Teužklos šalnomis
Tai ko net nepametę ieškojom

Susivokti turiu
Tarp “galiu” – “negaliu”
Ir tikėt kad pradings, nesitęs

Tas plakimas širdies
Aksioma kvaila
Vis neleidžiąs pamiršti Tavęs

_____________
2002 žiema