Vėjo karaliavimo dienos jam primena žmogaus dulkišką prigimtį. Iš dulkės gimęs, dulke ir... -net mintyse nedrįso sau ištarti Antanas.
Bet filosofinės prigimties proveržis jau po sekundės buvo nuslopintas susirietusios peršlapusios nuorūkos bejėgiškai įspaustos universiteto kiemelio grindiny.
Brūkšt brūkšt semtuvėliu, capt dviem pirštinėtais pirštais ir kibirėlin, kuriame tiek daug rudens.
Antanas seniai nebepyko ant rūkančių studentų. Jis jautėsi jų gyvenimo dalimi, jų įpročio pėdsakų naikintoju ir bent kartą per savaitę šiukšliadėžės gesintoju...
Toks darbas, taip reikia - įprato sau kartoti rudenėjantis Antanas. Tuomet mąsliai pažvelgdavo į liepas, į jų nesibaigiantį geltonumą ir toliau pasilenkęs brūkšt brūkšt...
O, ponas, Antanai, labas rytas, vėjuota šiandien, daug darbo.. -diagnozuoja netelpantis savo kūne rektorius ir prasmenga kažkur tarpdury.
Ant suoliuko sėdi viena iš tų studenčių. Greičiausiai psichologė ar etikė-šnairomis pastebi rudens tramdytojas-ji viską supranta, ji ne kaip kitos, ši mergiotė girdi mano mintis..
Studentė vangiai rūkė užsikėlus kojas ant suolelio. Jis suprato-kratydama pelenus pavėjui pagalvojo.
Antanas pasisuko ir nušlubavo prie naujų geltonų lapų. Tik tas vienintelis jo žiluose plaukuose buvo ryškai raudonas.