kičas ar menas?

Skaitinėjant visokiausius chef-d'ouvre, paskelbtus šičia, man vos ne instinktyviai kilo klasimas, kur yra riba skirianti meną
nuo kičo ir kas tą ribą nubrėžia. Jei šį dalyką patikime visuomenei, kodėl tada „Džiokonda“ vis dar pripažįstama meno kūriniu, tai yra keistas paradoksas popkultūros apsuptyje. Manau, kad turiu atsakymą į šį klausimą, jis gal neitin vykęs, bet tikiuosi pakankamai pagrįstas, kad priverstų Jus susimąstyti, ką kuriate, ką skelbiate. Daug kam ši kritika gali pasirodyti nepagrįsta ar įžeidžianti, tiems galiu pasakyti, kad autoriaus nuomonė nebūtinai turi sutapti su skaitytojų nuomone.
            Mano subjektyviu manymu, meno vertintojus galima skirti į keturias pagrindines grupes.
            Pirmajai priklausytų intelektualai -išsilavinę ir puikią vaizduotę turintys žmonės, mėgstantis žaisti interpretacijomis, bet visąlaik žinantys kur dera sustoti - juk net žavintis meno kūriniu reikia išmanyti gero tono taisykles. Jie dažnai neklysdami nustato, ar kūrinys meniniu požiūriu vertingas ar ne, ir iškart atmeta kičą, deja, jų mažuma.
            Antrajai grupei priklauso snobai -atseit išsilavinę ir intelektualūs, pagrindinis jų ginklas yra vaizduotė ir liežuvis - tuom jie iš bet ko gali padaryti meninką, jie yra nuspėjami ir pamatę darbą, kurio nesupranta iškart jį priskiria šedevrui arba kičui, bent jau jie taip mano, norėdami įtikti vakarėlio ar furšeto publikai, jie sapalioja apie meną, nepamiršdami kūrinių kolorito etc.. štai taip meno padangėje gimsta naujas genijus.
              Trečioji grupė yra meninių ambicijų turintys diletantai, kuriems viskas kas „paslaptinga“ ir „žavu“ yra meno kūrinys. Deja, tokių individų dėka dailės akademijoje galima ir plytą apginti kaip diplominį darbą - nelygu tavo liežuvis ir vaizduotė (deja, tai gali padaryti tik pirmosios grupės atstovai). Labiausiai gaila, kad ta grupė sudaro daugumą... kuriančių... ir stebinčių.
              Ketvirtajai grupei priklauso meninį išsilavinimą turintys kritikai, kurių balsas dangun neina - nuostabu, kai jie būna dar ir intelektulai - tik šie žmonės gali priversti tobulėti kurėjus, deja, kaip jau minėjau, jų balsai lieka neišgirsti, o meno pasaulį užkariauja popmenas ir trečiosios grupės asmeninės nuomonės.
            O dabar, kaip atskirti meną nuo kičo? Jei toccata ir fuga d-mol priverčia jus pravirkti, jei matydamas Mona Lizą jūs mylite pasaulį, jei skaitydamas Odisėją jaučiate intelektualinį, arba ne tik, malonumą - sveikinu - jūs jau galite skirti meną nuo kičo.


Pagarbiai autorius