Gertrūdos diena

Gertrūda – ankstyvas paukštis šioj planetoj. Ji mėgsta pabusti, žadinama Mocarto “Requiem” pirmųjų akordų, kažkada nemėgtų, o dabar tokių tylių, iš lėto besiskverbiančių į miega, taip sodriai nuspalvinančių būsimą dieną. Patinka jai dar kelis kartus atrasti patogią pozą, dar kelis kartus užmerkti akis ir pamatyti galimų sapnų pradžią. Patinka vangiai atsisėsti lovoje, iš naujo suformuoti pagalvę, perskaityti visas, mobiliąjame telefone esančias žinutes ir patikrinti ar niekas neatsiuntė naujų. Po to ji paliečia kojomis grindis ir dar keletą minučių sėdi ant lovos krašto, stebėdama išsidraikiusius savo plaukų galiukus ir bandydama prisiminti visus tą naktį regėtus sapnus. Rankomis atsirėmusi į lovos kraštą ji lėtai atsistoja, nukloja kūdikiškai saldžiai miegantį katiną, pasveikina jį išaušus naujai dienai, paglosto, pasišneka apie nakties įvykius ir bando imituoti klojamą lovą. Taip prasideda Gertrūdos diena.
  Greitu žvilgsniu patikrinusi ar visi daiktai vietose, ar sandėlinio kambario betvarkė išliko nepakitus, Gertrūda įkvepia pilnus plaučius brėkštančios dienos oro ir basa skuba prie durų. Tyliai žemyn nulenkus durų rankeną, taisyklingai dėliodama kojas ir stengdamasi neužminti linijų, skiriančių parketo eilučių kraštus, ji pasiekia švaros kambarį. Čia jai patinka sėdėti ant vonios krašto ir įkišus vieną koją į  kelnių rankovę, svajoti apie dalykus, kurių, atsibudusi iš svajonių, ji nebeprisimena. Patinka jai valytis dantis, bėgant srauniai rūdos upei, taip pat, po viso proceso, patinka iššveisti kriauklę ir sekundėmis skaičiuoti lašų riedėjimo greitį. Dar jai patinka visuose vonioje esančiuose veidrodžiuose ilgai žiūrėti į save, lyginti proporcijas, rašyti mintinius laiškus sau ir kitiems, kalbėtis su savo atvaizdu, staiga sustabarėti tam tikrose pozose, lyg stovėtų prieš fotoaparato objektyvą. Patinka tyrinėti savo akies obuolį, leistis į bedugnę ir grįžti atgal iš savo vyzdžio gelmių (tai labai daug emocijų suteikiantis ritualas). Patinka ilgai ir kruopščiai spalvinti kiekvieną blakstieną (kokios jos tampa ilgos!), patinka stebėti migdolinę akies formą ilgai ilgai… mirtinoje namų tyloje…
  Po to ji grįžta į prisiminimų patalpą, derina laiką dviejuose laikrodžiuose, kurių vienas skuba šešiomis minutėmis, laukia autobuso stabdžių cyptelėjimo ir pagaliau išgirdus, sekundės greitumu  į krepšį sumeta krūvą nereikalingų daiktų, apsivelka paltą ir, laikydama rankoje šalį skuba į gyvenimą - vaidinti statistinio vieneto.
  Gertrūdai labai nepatinka vienas šio gyvenimo momentas – garsiai šnopuoti autobuse, kai kiti apsimeta, kad nieko negirdi ir dirbtinai suka galvas nuo tos vietos, kur ji stovi… Tačiau ji mėgaujasi kiekviena proga palikti eilę pirštų atspaudų apšerkšnijusiame lange, ir, autobusui sustojus, stebėti kaip jie atkreipia laukiančiųjų dėmesį. Patinka, kai praeiviai palydi autobusą ilgesingais žvilgsniais, kažką galvodami, būdami savo pasaulyje, ir nepastebėdami, kad jų galvos krypsta jo link. Patinka sėdėti paaukštintoje galinėje sėdynėje, iš kur gerai matomas kiekvienas kiekvieno pilkos masės lašelio krustelėjimas, kai gali stebėti merginos rankų padėtį lipant iš autobuso, kai gali perskaityti priekyje, už poros metrų sėdinčios studentės užrašus anglų kalba, kai jautiesi taip, lyg sėdėtum ant debesies krašto. Patinka lėtai, praleidus visus skubančius keleivius į priekį, išlipti, atsargiai atsistoti ant žemės, pajusti jos slidumą, pagalvoti, kad viskas baigiasi ten, kur ir prasideda. Patinka laukti troleibuso ir stebėti kartu laukiančius žmones, jų pasimetusias figūras… visas kaip taisyklė nutolusias viena nuo kitos vidutiniškai pusantro, du metrus. Gertrūda mėgsta sėdėti troleibuso priekinėse sėdynėse, kur dažniausiai renkasi vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Čia gali prisiklausyti visokiausių pasakojimų apie seimą, jo narius, pensijas, orą ir anūkų pasiekimus. Tai ko gero tikrai įdomios temos pašnekesiams, tačiau Gertrūdos tai nedomina. Smagiausia sėdint šioje vietoje skaityti knygą ar vartyti savo užrašų knygutę ir, neradus tinkamo asmens, siųsti žinutę, surinkus sugalvotą telefono numerį… bet kam…(dažniausiai renkamų telefonų numeriai būna labai panašūs į pačios Gertrūdos…. Juk įdomu kas trečias ar ketvirtas po tavęs pirko tokią pat ryšio priemonę).
  Iš anksto nusprendusi neturėsianti noro skaityti ar rašyti, Gertrūda renkasi gale esančias atbulom važiuoti pritaikytas vietas. Čia sėdėdamas gali matyti daugybę dalykų, daug daugiau, nei važiuojant įprastu būdu.. Galbūt taip yra dėl to, kad viskas ne artėja, o tolsta nuo tavęs.. Kartais išvysti smulkmenas, kurios taip puikiai paslėptos aplinkoje, kad ir norėdamas jų nepamatysi… tikrų tikriausias kamufliažas.
  Važiuodama atbulomis, Gertrūda pastebi nedidelį neaiškios kilmės šunėką, tupinti mašinoje su dviem ausim skirtingame aukštyje, medinę tvorą vidury miesto ir inkilą namo paskliautėje. Visi šie dalykai atrodo stebuklingi, kai pamatai juos netikėtai, netradicinėse situacijose ir vietose.
  Gertrūda mėgsta sėdėti savo vietoje iki tol, kol troleibuso durys plačiai atsiveria ir pranešėjas, padedant muzikos garsams, išgaunamiems keistų dirbtinių varpų, raiškiai ištaria stotelės pavadinimą. Tuomet, be jokio pasiruošimo, lyg estafetėje (prieš tai atsikrenkštus, nustačius reikiamą balso toną ir ištarus malonų “atsiprašau”), ji skuba išlipti. Išlipusi iš troleibuso ji prasibrauna pro keleivių spūstį ir, ištrūkusi į laisvę, kairiąją ranką suspaudusi į kumštį, tvirtu žingsniu artėja prie sankryžos. Čia, kaip ir visada, kelią užstoja didžiulė purvino sniego krūva, supilta kaip tik toje vietoje, kur Gertrūda norėtų stovėti, laukdama leidžiančio pėsčiųjų eismą šviesoforo signalo. Perėjusi gatvę, pasisveikinusi su keliais pažįstamais, ji skuba sunkių didžiulių durų link. Jas atverti kainuoja nemažai sveikatos, juolab, kad jos dvejos. Tai senos ąžuolinės durys, pernai perdažytos nykia juoda spalva…tada šis įvykis labai nuliūdino Gertrūdą.
  Pagaliau patekusi į vidų, ji prisimerkus apžvelgia visus stoviniuojančius, ieškodama pažįstamų akių, pasisveikina ir eina savo keliais….o jos keliai nežinomi… - nežinomi iki to momento, kai ji atsipeikėja nuo kasdienybės džiaugsmų ir rūpesčių, atsiradusi tarp daugybės kitų, tokių pat kaip ir ji.
Gertrūdai patinka būti nuošaly – krašte. Iš čia ji mato visas “jas” ir vieną “jį”… kartais ir kitą “jį”, iš čia ji gali susižvalgyti su kuria nors iš “jų”, pakaitomis kilnoti abu antakius, mirksėti, šypsotis ir galų gale kosuliu maskuoti nevaldomą juoką. Patinka laisvu metu prieiti ir paduoti ranką tiems, su kuo nespėjo pasisveikinti… po to dirbti savo darbą, kritikuoti viską ir visus, kas kažką ne taip pasakė ar padarė, atsisukus veriančiu žvilgsniu persmelkti “blogiečius” ir toliau įnikti į išorės ir vidaus veiksmų sąveiką. Gertrūda mėgsta atsisveikinant vėl paspausti ranką ir tuo momentu, lyg kokiame grafike matyti nustatytus punktus: žmogaus lytį, amžių, vardą, pavardę ir zodiako ženklą (jei jie žinomi). (Labiausiai jai nepatinka žmonės – žuvys, tie, kurių rankos šaltos ir nemalonios, paduodamos lyg “mirštančių gulbių” kūnai).
  Po kurio laiko Gertrūda krūpteli, staiga atsibudusi troleibuse ir pastebėjusi keistus keleivių žvilgsnius jai besišypsant…(ir vėl tos mintys). Tuomet ji apsidžiaugia nepradėjusi garsiai kvatotis, nes stebimi žmonės tokie juokingi! Gertrūda juos mėgsta grupuoti į žmones “žmones” ir žmones “ežius”. Ji niekada nesugebėjo niekam išaiškinti šių dviejų sąvokų, tad pasiliko jas sau, toms akimirkoms, kai bus nuobodu ar liūdna.
  Laukdama autobuso namo ji mėgsta pasivaikščioti kioskų alėjoje. Čia tiek daug įdomybių! Ypač tuose kioskuose, kur parduodami vienetiniai daiktai, greičiausiai vogti ar kažkieno kažkada turėti…
Ten galima rasti visko, nuo adatos, skirtos pūsti krepšinio kamuoliui, iki elektrinių paveiksliukų  su Jėzaus, Marijos ar Šventųjų atvaizdais, kurių siluetai padabinti žybsinčiomis švieselėmis, lygiai kaip parduotuvės, sergančios prieškalėdiniu sindromu. Patinka Gertrūdai stebėti lenktyniaujančias pagyvenusias moteris, karingai atstatytomis alkūnėmis besiveržiančias nugalėtojų sostų link. Pasiekusios tikslą jos atrodo nuostabiai… kupinos vidinės ramybės ir susikaupimo. Tačiau jos akyse vis iškyla tų pačių moterų, tik jau ne sėdinčių, o stovinčių, apsikrovusių nešuliais, pykstančių ant viso pasaulio ir grubiai besikabinėjančių prie kiekvienos “šokančių” pakeleivių smulkmenos, vaizdiniai…(nežinia kodėl…)
  Kelionėje atgal Gertrūda galvoja daug mažiau, nei į priekį. Neapšviestų miškingų kelių nykumas pasisavina dalį netikėčiausių  jos teorijų užuomazgų, preliudijų, užmigdo savo beveidiškumu. Belieka tik stebėti atvaizdus ar atvaizdų atvaizdus musei, giminingo autobuso languose.
  Išlipusi namų šilumą pranašaujančioje stotelėje, Gertrūda dažniausiai nepakelia akių nuo žemės, stebi sniego, druskos ir smėlio mišinyje (beje, daug švaresniame, nei mieste) įsispaudusias batų žymes, už nugaros palikdama butaforinį stabą su dirbtinių gėlių kojų apdangalu, visad jai teikusiu nemalonumo jausmą. Iš arti batų žymės atrodo labai paprastos, natūraliai išsidėsčiusios norimomis trajektorijomis… Tačiau kad jūs būtumėt matę jas iš aukštai!  - Gertrūda šypteli, prisiminusi nuo tilto stebėtas užšalusioje upėje paliktas pėdas… buvo linksma… jūs būtinai turit tai pamatyti…
  Grįžusi namo, dienos savininkė būtinai patikrina pašto dėžutę, nors žino, kad joje geriausiu atveju ras reklaminį laikraštuką arba žurnalą, leidžiamą vieną, du kartus į mėnesį. Jei viršutinėje skylutėje atsiranda tolesnioji – vidinė pašto dėžutės pralaidi šviesai ertmė – Gertrūda, nešina nepakitusiomis emocijomis, užkopia į paskutinį namo aukštą, kur, belikus paspausti mygtuką, pasigirsta skardus amsėjimas.. – senasis draugas sveikina sugrįžus namo. Tačiau jei pirmoje skylutėje nieko nesimato – Gertrūda, karštligiškai bandydama įžiūrėti dėžutės turinį, jį paliesti, stengdamasi ištraukti ar bent perskaityti, laiptinėje praleidžia nemažą laiko dalį, keistai stebima kaimynų.
  Namie įprastas procesas: užtraukiamos užuolaidos, Gertrūda persirengia austrių ir kitų vandenyno gyventojų spalvos rūbais ir, nieko nelaukus sėda prie darbo stalo. Trukdančius darbui daiktus (akmenis, knygas, pieštukus, akinių dėklą, dantų šepetuko dėželę,video kasetę, muilo burbulų pūtimo aparatą, žiūronus, kompiuterinius diskelius, kortas ir dar daugybę kitų niekelių) sudeda vieną ant kito. Slenka minutė po minutės, taip jaukiai, netrukdomai… kartais ne visai darbingai… Kažkas atneša karštos, katik pagamintos sriubos, žinoma burokėlių…- tai ypatingas momentas Gertrūdos dienoje, gerumu ir ramybe apjungiantis sielą ir kūną.
  Po to, keletą valandų ji būna viena su savo mieguistomis mintimis ir svajonėmis, iš nugaros saugoma elektrinio šildytuvo, skleidžiančio malonią šilumą.
  Visko, ką daro vėliau - nesureikšmina. Ji nemoka elgtis vakarais, nežino vakaro etiketo, todėl skuba pasislėpti… pasislėpti nuo žvaigždėtų lubų, nuo besileidžiančio lėktuvo dainos, mirksinčios telefono lemputės ir neoninių laikrodžio rodyklių… 
  Uždegusi žvakę ir besimėgaudama užgesinto degtuko kvapu, ji atsiverčia švarų languoto popieriaus lapą (tokiu būdu ji daugiausiai sutalpina viename lape… svarbiausia neišklysti už ribų…) ir, dažniausiai juodu rašalu, brūkšteli keletą žodžių apie praėjusią dieną, matytus vaizdus ir naujus įrašus telefonų knygoje.
  Gertrūda mėgsta užsikloti sunkiu užklotu, tuomet ji jaučiasi apkabinta kažko paties brangiausio… kažko, kas toks pat sunkus…. nuo tokių minčių ji kartais ima dusti…. Tačiau pastovus kvėpavimas, tik tam tikru ritmu ir greičiu viską sustato į savo vietas. Ji mėgsta kai jos šnervėse apsigyvena bosinė gitara ir būgnai. Bet negalėdama užmigti, ji imasi prieš kelis metus, lankantis pas psichoterapeutą, išmokto savęs hipnotizavimo būdo, kuris padeda visada, be jokių išimčių…
  Parklupusi žvakė, lyg senos moters lūpos, tyliai šnibžda dienos pabaigą…….