Anė grįžta namo

Šį rytą
Anė įvirsta į mašiną
ir tiesiai į greitkelį.
Žiūriu už užuolaidų,
kaip Motina ir Tėvas velkasi iš paskos,
Tempdami "turistiakus", prikrautus velniai žino ko:
(medvilninių sportinių veltinių, aš manau, ir dantų šepetėlį, ir stiklainius
su karčiomis baltomis tabletėmis ir injekcijomis).
- Tėti - raktai! - sušunka ji,
Ir jo burna išsitempia, apnuogindama dantis
(jis šypsosi, jis mąsto)
Spyna suklega, ir Anė grįžta namo.
Aš slankioju virtuvėje -
Niekada nežinau, ką reikia pasakyti.
Ji pastebi mane, dar nespėjusi pakabint savo palto, ir klaupiasi.
- Aš tikriausia kvaiša, - sako, tikėdamasi, kad aš patikėsiu.
Aš laiminga, matydama ją, aštuoniais kilogramais lengvesnę negu praeitą Sekmadienį.

Šią popietę
Anė - pavargusi.
Tik man leista įeiti į jos kambarį,
kur kampuota šviesa atranda dulkių krislelius,
kur apšviečiami jos plastikiniai peruko plaukai.
Jie šliaužia nuo jos kaukolės
ir krenta nuo miegančios tuštybės galvos.
Dabar būtų lengviausia ją išsiųsti iš čia.
Tik nekyla ranka prieš tuštybės vergę.
Žinau, kad ji nemiega.
Nori pažiūrėti ką darysiu.
Nieko.
Tiesiog uždėsiu jos plastikinius plaukus,
kur reikia.
O rytoj lauksiu už tų pačių užuolaidų.