Viešnagė

Išdidžiai iškėlusi galvą,
kai visos durys bus užrakintos,
pro mažytį plyšelį,
mintims pasiklydus,
įeisiu...
Dar nežinau
prie lovos ar rusenančio židinio,
bet pačią geriausią vietą užimsiu.
Įsisupusi į švelnią kantrybės skraistę,
lyg katinas,
tyliai niūniuosiu rudens pilką melodiją,
taip tyliai,
kad net žvirbliai nutils
norėdami ją išgirsti.
Rytas,
su gaidžiais susitaręs,
baidys sapnus,
kuriuose dar klajosi ieškodamas buvusios,
gal akimirkos, dienos, savaitės ar jos,
atsidavęs šiltos antklodės glamonėms.
Už lango,
droviai nuraudęs klevas barstys
tarsi laiškanešys neparašytus laiškus,
kils vyšnių tabako dūmas ir garas kavos,
kai tyliai išeisiu, kad
nesujaukčiau tavo dienos.