"Raibuliuojantys ir blizgantys daiktų paviršiai". I ir II dalys. Bus daugiau.

BUVO LAIKAI, KAI TIKSLIAI ŽINOJAU MINTIES FORMĄ. TĄKART...

I DALIS

Anastazas įlipo į traukinį ir atsisėdo priešais mane. Pasiteiravęs senutės, kurią aš kurį laiką stebėjau, ar krepšys jai netrukdys, įspraudė jį tarp savęs ir jos. Moteriškė buvo maža ir susiraukšlėjusi kaip ir dauguma senučių, su  kuriomis tenka susidurti troleibusuose ar parduotuvėje, kurioje dažniausiai perku majonezą. Ir kurioje ketinu majonezo nebepirkti. Apskritai ketinu majonezo nebepirkti, nes sužinojau, kad jis nėra sveikas. Kodėl jis nėra sveikas, nežinojau, bet man to ir nereikėjo. Šiuo laikotarpiu turbūt tiesiog reikėjo nuo ko nors susilaikyti. Nepajėgiau susilaikyti nuo nuolatinio persivalgymo, žinučių rašinėjimo draugams ar pastovaus kartojimo, kad viskas yra šūdas, - tačiau jutau, jog pajėgsiu susilaikyti nuo majonezo. Galbūt jau spėjau jo atsivalgyti.
  Buvau tikra, kad atsivalgysiu ir persivalgymų, tačiau nenorėjau laukti dešimt metų, todėl bandžiau su problema tvarkytis pati. Supratau, jog pradėti reikėtų nuo savęs suvokimo. O save suvokti gana sunku. Netgi visų pirma apskritai save aptikti gana sunku. Pavyzdžiui, kai Anastazas, neslėpdamas susidomėjimo manimi, paklausė, kiek valandų, aš staiga ėmiau ir dingau. Mažytė likusi dalis pasimetusi pažiūrėjo į laikrodį, tačiau niekaip nepajėgė suvokti, kiek valandų jis rodo. Tada pažiūrėjau antrą kartą ir nervingai krizendama pasakiau, kad dabar yra be dvidešimties minučių pusė keturių. Jeigu aš nebūčiau dingusi, likusioji dalis nebūtų pasimetusi.
  Jeigu aš būčiau buvusi aš, - aš, kuri nesusidurdama su žmogumi akis į akį gali jam pasakyti bet ką, - aš galėčiau tai pasakyti ir akis į akį. Jeigu aš būčiau buvusi aš, kuri kas antrą dieną daužo galvą į sienas dėl beprasmybės ir nemato prasmės tokiame pasimetime prieš vaikiną, - aš nebūčiau pasimetusi prieš vaikiną. Jeigu aš būčiau aš, tai kasdien nepersivalginėčiau bandydama pabėgti nuo savęs. Jeigu aš būčiau aš, tai suvokčiau, jog pabėgti nuo savęs neįmanoma. Jeigu aš būčiau aš, nesuirzčiau dešimt minučių laukdama autobuso ir galvodama, kad, man susierzinus, pabėgs visos idėjos, kurios ir šiaip ne taip lengvai atsiranda. Jeigu aš būčiau aš, negalvočiau, jog bet kurią akimirką galiu pabėgti. Ir jeigu aš būčiau aš, tai būčiau vientisa aš. Man tereikia suvokti, jog aš esu aš.
  Nepaisant to, kad tuoj nusukau žvilgsnį, man sakant, jog dabar be dvidešimt minučių pusė keturių, Anastazo ir mano akys trumpam susidūrė ir, atrodo, abu pajutome ryšį. Anastazo laisva ir pasitikinti savimi povyza staiga susileido, ir jis taip pat nusuko akis. Taip nusisukę kiekvienas į dešinę kurį laiką tylėjome. Akys norėjo panikuodamos lakstyti, negalėjo nustovėti vietoje, įsitempusi stengiausi jas išlaikyti įbestas į vaizdą, bėgantį už lango, bet jis taip greitai bėgo, o man buvo taip sunku susikaupti, kad jo nematyčiau, jog žvilgsnis buvo susikaustęs ir akivaizdžiai nieko nematantis. Žinojau, kad, jei Anastazas dabar mane stebėtų, matytų, jog mano išprievartauta išraiška yra buka ir galbūt netgi pikta, nes, nerasdama energijos atsipalaidavimui, visgi radau energijos pykčiui ant savęs ir viso šito suknisto pasaulio. Tačiau nieko nesisekė su savimi padaryti (su pasauliu tuo labiau). Ir nors pastebėjau, jog Anastazas lygiai taip pat sąžiningai buvo nusukęs akis ir turbūt taip pat jautėsi, tai manęs nė kiek nenuramino.
  Ne kartą kuriam laikui nustodavau valgyti, rašinėti draugams žinutes ar žiūrėti televizorių, nes galvojau, kad per tai nematau gyvenimo.
Nes žiūrėdama televizorių tik pabėgdavau į kitą tuštumą, kuri nebuvo gyvenimas, ir vis labiau rodėsi, kad gyvenimas slypi po ta tuštuma, nuo kurios valgydama bandydavau pabėgti. Bet staiga sustojus ir nieko nedarant niekas nepasikeisdavo. Sustabdydavau laiką, įsijausdavau į kiekvieną oro gurkšnį, į kojų padus, liečiančius žemę. Tačiau visa tai buvo jausmai, o ne idėjos.
  Idėjoms reikia laiko. Idėjos turi aprėpti visus patyrimus, visus jausmus, visas mintis, visus požiūrius. Aš norėjau suvokimu aprėpti visus savo veidus, kad nė vienas jų nepabėgtų neįprastoje situacijoje. Norėjau suvokti- kai ne tik žinočiau, bet ir būčiau vientisa. Kai ne tik žinočiau, kad 2+2=4, o 7+4=11, nes būčiau tai pastebėjusi ir išmokusi, bet ir kai to išmokimo pagrindu sugebėčiau atrasti idėją- sumos taisyklę. O tam reikia atitrūkti nuo įprastos situacijos, ir tai virsta jausmais. Vienu jausmu. Vienu instinktu.
Net nepajutau, kaip pasakiau:
-Aš nejaukiai  jaučiuosi.
  Pati nustebau. Ištariau tai taip staiga, kad nespėjau pagalvoti, kaip tai atrodys iš šalies. Situacija atrodė tokia natūrali, kad Anastazas pažvelgė palengvėjusiu žvilgsniu ir pasakė, kad taip pat jaučiasi nejaukiai, ir visa įtampa tarp mūsų dingo. Abu pajutome ryšį, abu pajutome įkvėpimą.
  To galėjo ir nebūti. Galėjome abu jaustis lygiai taip pat nejaukiai, abu vienas kitą suprasti, abu vienas kitam simpatizuoti, abu norėti susiimti, - bet ryšio nepajusti. Desperatiškai šnekėtis, bandyti atpalaiduoti vienas kitą ir kiekvienas save, - bet įkvėpimo nepajusti. Nežinau, ar daug tokių situacijų buvau patyrusi, bet atrodė, kad be galo daug. Kad taip būna visada. Kad tokie atvejai kaip šis be galo retai nukrenta tiesiai iš dangaus ir visiškai nuo tavęs nepriklauso. Kai arba pasijunti nuostabiu, nes kažkas danguje tau padeda, arba visišku nieku.
-Išvažiuoju iš kaimo, - Anastazas kalbėjo kaip senas geras draugas, - kuriame man buvo gera. Niekada turbūt nebesurasiu vietos, kur būtų geriau.
-Kodėl tada išvažiuoji? - susidomėjau.
-Pats savęs to klausiu...
  Laukiau, ką jis pasakys toliau.
-Kas iš to, kad vieta gera, jei aš nemoku joje gyventi, - trumpam susimąstė Anastazas. - Jei visiškai nemoku gyventi, - vėl susimąstė. - Jei noriu matyti prasmę ne vietoje, ne laike, ne laimėje, o savyje... - Vėl susimąstė. - Jei, - vėl susimąstė, - kas, - susimąstė, - iš to, - susimąstė, - jei, - susimąstė, susimąstė, susimąstė.
-Jo, viskas šūdas, - entuziastingai pritariau.
  Pavargau nuo viso šito keisto gyvenimo. Beveik kiekviena diena atrodė vis keistesnė, nors beveik kiekvieną dieną rodėsi, kad keisčiau būti jau nebegali. Ir kiekvieną dieną vis labiau puldavau į paniką, - bet argi čia panika, jei kitą dieną vėl tas pats, kitą- vėl, ir tai tampa kasdienybe. Argi čia skausmas, jei kiekvieną dieną skauda. Ir sunku, kai po dienos ateina tokia pati diena. Ir vis tikiesi, kad rytoj viskas bus kitaip. Pažiūri į saulę, ir kurį laiką jautiesi kitaip, pažiūri Anastazui į veidą, ir kurį laiką jautiesi kitaip, stovi po pliaupiančiu lietumi, stebi į balas plakamą žolę, širdim groji lyg būgnais, ir  kurį laiką jautiesi kitaip. Bet rytoj ateina lygiai tokia pati diena.
  Vakar susipykau ir su Rugile. Turbūt reikėjo kažką daryti, kad nebūtų taip, kaip visada. Kai galvojau, kad numirsiu, jei ji neateis. Kai ji neatėjo, o aš nenorėjau vėl gyventi kaip visada, kai mirštu. Kada nors juk reikėjo numirti iš tikrųjų. Parašiau jai piktą žinutę ir paliečiau kažką šventa, ko iš pagarbos anksčiau niekada neliesdavau. Niekada su Rugile nebuvome reiškę viena kitai jokių pretenzijų, ir tai buvo mūsų draugystės stiprybė.
  Nes aš visada reiškiu pretenzijas sau ir visiems draugams. Nes bandau neleisti savęs gailėtis sau ir visiems draugams. Nes tikiu, kad visos  nelaimės kyla iš savęs gailėjimosi. Ir kad negali būti tikras draugas tas, kuris nuolatos savęs gailisi. Ir pastaruoju metu pradėjau smarkiai tolti nuo Linos, kuri niekada man nepadėdavo nelaimėje, nes jai pačiai gyvenimas buvo nelaimė. Kuri niekada nematydavo mano skausmo, nes jos pačios gyvenimas buvo vien skausmas.
  Pavargau nuo šito keisto gyvenimo. Pavargau nuo ėjimo vis į tas pačias paskaitas, kai nejauti įkvėpimo ir turi klausytis, tiek to, bent sėdėti paskaitoje, o tau norisi vaikščioti pirmyn atgal arba atsigulus susiriesti į kamuoliuką, arba susiriesti vonioje po karštu vandeniu ir linguoti, linguoti, linguoti, nes neturi pasaulyje ką veikti, nes negali nieko neveikti, nes tau, nes tau, nes tau, nes tau beprotiškai savęs gaila. Pavargau nuo savo kambariokių, kai nori trumpam užsidaryti nuo gyvenimo, pailsėti, kai nori įeiti į tuščią kambarį, kai nori už nugaros justi tuščią erdvę, kai nenori niekam žiūrėti į akis, kuomet nereikėtų stengtis susilaikyti nuo kartojimo, koks viskas yra šūdas, arba kai tiesiog nejaustum poreikio kartoti, kad viskas šūdas- nes tai šalia esantis žmogus išjudina tavo pusiausvyrą, nes tu nesi vienas, nes tu nesi vienas, nes šalia esantis žmogus yra gyvenimas, nuo kurio tu negali pabėgti. Pavargau negalėti užmigti, kai pavargai galvoti, kai nejauti įkvėpimo gyventi, kai pažįsti visas savo mintis, ir jos vis tos pačios ir tos pačios, kai galva tuščia, kai kiekviena mintis skauda, o Gabija trinkteli durimis, ir tu suvoki, jog kurį laiką tau jau buvo pavykę negalvoti, jog jau beveik buvai užmigęs, bet kažkas pažadino, ir dabar viską reikės galvoti iš naujo, kiekvieną mintį, nes negalvodamas tu negali užmigti, nes negalvoti tau vis tiek neišeis, nes galvodamas, kaip negalvoti, tu neužmigsi, tu niekada neužmigsi, tu jau niekada niekada nebeužmigsi. Pavargau nuo Simonos su Sigita, pavargau nuo Motiejaus, pavargau nuo tėvų, pavargau nuo sesers, pavargau nuo visų savo pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, visų pažįstamų ir nepažįstamų daiktų, reiškinių, pavargau nuo savęs, pažįstamos ir nepažįstamos, ir, kai įlipusi į traukinį išgirdau, kad jis sustojinės kiekviename maželiausiame kaimelyje ir kelionė bus dvigubai ilgesnė, aš nenorėjau čia sėdėti, nenorėjau čia sėdėti, galvojau, kad iššoksiu pro langą, kad eisiu pėsčiom, kad turiu kažką daryti, kad negaliu sėdėti  ir laukti, laukti, juk taip sunku laukti, juk būna gyvenime gražių akimirkų, tikrai gražių, kai pamiršti visą nuovargį, bet jų taip sunku laukti, tu negali jų turėti visą laiką, kartais jų reikia laukti, o tu negali, negali, atrodo, tu tuoj iššoksi pro langą.
  Ir štai kažkuriame kaime, į kurio pavadinimą neatkreipiau dėmesio, įlipo Anastazas.
- Nesakysiu, koks jo pavadinimas, tada jis tau atrodys paslaptingesnis, - Anastazas žiūrėjo pro langą. - O jis tikrai buvo paslaptingas.
  Ir pradėjo man pasakoti apie kaimo gyventojus. Pasakojo nedaug, bet jie man labai patiko. Juose aš mačiau save. Tai buvo mano svajonių kaimas. Kur žmonės mato, kas jiems darosi.
- Ne, jie nematė, - patikino mane Anastazas. Jis buvo keistas. Man jis patiko. Jutau su juo ryšį ir norėjau, kad taptume draugais.
- Bet jie matė Martyną vaikštant ratais. Matė vienas kitą medyje. Jei sėdėjo ant vienos šakos- juk matė vienas kitą, - nenusileidau.
- Nežinau, kaip tau paaiškinti. Bet manau, kad nematė. Nebent kai kurie. Aš mačiau. Tikiuosi. Galbūt dar keli žmonės matė. Bet tai nėra išskirtinis kaimas. Gal žmonės ten pasitaikė kiek laisvesni. Bet nemanau, kad jie iš to laisvumo daro kažkokias kitokias išvadas, nei kiti žmonės. Gal pas juos aukštesni medžiai, bet.. Nesugalvoju tinkamo palyginimo.
- Manau, kad suprantu.
- Tarkim, kad taip. Beje, nekart bandžiau suartėti su Zefyrinu. Tikėjausi, kad kažką sugalvosime. Bet jis jokio noro nerodė. Nežinau. Šiaip į traukinį įlipau be galo susinervinęs ir pavargęs. Keista, kad dabar kalbu apie kaimą, lyg būčiau gyvenęs jame seniai seniai.
- Aš irgi įlipau susinervinusi. O įlipusi dar labiau susinervinau. Viskas toks šūdas.
  Pasakiusi ‘šūdas’ nemaloniai pasijutau. Pernelyg tuščiai vartoju šį žodį. Kažkada jis kilo nuoširdžiai, bet kuo dažniau kartojau, tuo labiau jis tolo, ir bet koks teisių reiškimas į jį, į tai, kas tau nebepriklauso, atrodė tuščias nusižeminimas.
-Taip, - sutiko Anastazas, - viskas yra šūdas.
-Ne, nėra, - jaučiausi bjauriai ir nepaprastai norėjau atsikratyti šio žodžio, - pamiršk, kad taip sakiau.
-Bet tikrai viskas yra šūdas.
-Tu nesupranti. Nesvarbu. Dabar nenoriu apie tai kalbėti. Tiesiog padaryk man paslaugą ir tarkime, kad taip nesakiau.
-Gerai.
Kuriam laikui įsivyravo nejauki tyla.
Kartais reikia kažkokio taško, į kurį galėtum atsiremti. Nesvarbu, jog žinai, kad tas taškas tik tariamas. Bet išprievartavusi Anastazą iš tikrųjų jaučiausi, lyg būčiau to žodžio net neištarusi. Buvau nuo jo pavargusi. Kartodavau jį kiekvieną dieną. Kiekvieną tarpą tarp įkvėptų akimirkų. Vadinau visus tarpus šūdais, prilipinau jiems šį vardą, prišikau į tuščią duobę, ir ji nebebuvo tuščia. Ir gyvenimas tapo dar tuštesnis, nes jame neliko skylių, kuriose slėptųsi paslaptis. Kuriose galima būtų tikėtis prasmės. Kuriose netgi nebebuvo galima tikėtis kažko baisaus, kažko tragiško, kažko žudančio. Viskas buvo šūdas. Tai yra, viskas buvo vaikščiojimas pirmyn atgal arba sėdėjimas įsispraudus į kampą, arba lingavimas, arba klykimas. Viskas buvo paskendimas jausmuose, suvokime, kad viskas yra šūdas. Tai buvo užkalkėjęs taškas. Jis neleido man judėti į priekį.
  Kai viskas atrodydavo beprasmiška, kai, ką bedaryčiau, tai atrodydavo beprasmiška, sustodavau, sustingdavau, nieko nedarydavau. Tai atrodydavo lygiai taip pat beprasmiška, tačiau tada jausdavausi sustojusi, žiūrėdavau iš šalies, žiūrėdavau ir nejudėdavau, arba, kai pavargdavau judėti, judėdavau pamažu, vos vos sūpuodavausi, arba trindavau savo galvą į sieną, trindavau į rankas, susigūždavau ir siūbuodavausi, vos vos, vieną sekundę, kitą, trečią, ir jos vis slinko ir slinko, ir man reikėjo kažką daryti, aš niekur nedingdavau, aš turėjau siūbuoti to siūbavimo kampe, vėliau- siūbuoti to siūbavimo siūbavimo kampe, tada- šio kampe, aš turėjau bėgti, bėgti nuo gyvenimo, bėgti atgal, nes aš norėjau bėgti pirmyn, nes aš norėjau tobulėti, nes aš nenorėjau linguoti įstrigusi jausmuose, nes aš norėjau suvokti idėjas, nes aš norėjau žinoti kuo daugiau, nes jau buvau patyrusi, kad žinojimas atveria vis kitus kelius, parodo vis kitą gyvenimą, vis daugiau galima pasirinkti, ir aš norėjau kuo daugiau žinoti, kuo daugiau suvokti, aš norėjau judėti į priekį, bet po kiekvienų didesnių suvokimų sekdavo pertrauka, jie ateidavo tik tada, kai turėdavau įkvėpimo, nežinau, iš kur tas įkvėpimas atsirasdavo, bet turbūt iš manęs, bet jis ateidavo ne visada, jo reikėdavo vis laukti, laukti, vis slinko sekundės, viena po kitos, ir aš tarsi negyvendavau, ir laukdavau, kol ateis gyvenimas, taip negalima, negalima gyventi ir vis laukti, kol pradėsi gyventi, aš kažko nesupratau, aš kažko nemačiau gyvenime be įkvėpimo, aš buvau akla, o kad nebūčiau akla, man reikėjo kuo daugiau suvokti, ir vis laukiau įkvėpimo, sulaukusi įkvėpimo vis daugiau suvokdavau, o po to staiga viskas sustodavo, viskas susipainiodavo, viskas atrodydavo be galo sudėtinga, viskas slėgdavo, ir slėgdavo sekundės, aš vis laukdavau, laukdavau, o jos slinko viena po kitos, lėtai lėtai.
  Net nepajutau, kaip vėl pradėjau be galo savęs gailėtis. Anastazas nebeatrodė dovana, nukritusi pro traukinio liuką, jo buvimas šalia pradėjo mane slėgti. Jaučiau, kad turiu kažką pasakyti, nes tai aš nutraukiau kalbą, bet vienintelis dalykas, apie kurį dabar man atrodė prasminga kalbėti, buvo gyvenimo šūdizmas- o apie tai kalbėti ir nenorėjau. Per daug apie tai kalbėdavau. Per daug mėgavausi savo kančia. Jeigu nesimėgaučiau, nebūčiau joje įstrigusi. Jeigu nesimėgaučiau, ne stovėčiau vienoje vietoje, o judėčiau pirmyn. Bet aš tik judėjau vienoje vietoje. Lingavau link nusigėrimo iki žemės graibymo, antidepresantų ir gyvenimo paskendus dramatiškuose jausmuose. Nepajėgiau suvokti idėjų, tad dariau meną iš savo jausmų. Taip buvo lengviau. Tačiau taip nebuvo laimingiau.
  Žiūrėjau į Anastazą ir galvojau, kad jis į mane panašus, bet kažkuo ir skiriasi. Nugirdau už manęs sėdinčią moteriškę:
- Čia anūkėliams mezgate kojinę? Kokia graži.
Iš už debesų išlindo mano mėgstamiausia saulė- ta, kuri leidžiasi vakare ir visus daiktus nudažo tamsiai geltona spalva.
- Betgi tikrai viskas šūdas, - neiškentė Anastazas.
- Taip, - sutikau. Palengvėjo, kai pradėjome kalbėti. - Tikrai.
- Pavargau nuo viso šito.
- Taip.
Nežinau, ar išgyvenome tą patį, tačiau žiūrėjome vienas į kitam į akis ir nuoširdžiai vienas kitą supratome. Kartais toks jausmas mane apimdavo žiūrint į visus žmones. Bet tik kartais. Kai būdavau pavargusi, bet jausdavau įkvėpimą. Kai būdavau nepavargusi.
- Ką veiksi grįžęs į Vilnių? - paklausiau.
- Dar nežinau. Prieš išvažiuodamas į kaimą mečiau darbą.
- Kodėl?
- Nepatiko man jis. Ir šiaip nusibodo. Žinojau, kad vėliau gailėsiuosi, bet per daug išgyvenimų buvo pritvinkę. Jie vis kaupiasi, kaupiasi, ir vieną dieną pajunti, jog peržengta kažkokia riba. Jog reikia kažką daryti.
- Judėti į priekį, - sumurmėjau.
- Turbūt.
- Krizė. Man su drauge jau kelis mėnesius krizė. Tai geras pasiteisinimas, - šyptelėjau. - Tada viskas sutrinka, daug ko, ką turi padaryti, nepadarai- nes negali, nes tau krizė.
- Būtent, - Anastazas ėmė energingai linksėti, - įstringi į uždarą ratą.
- Aha, - ėmiau linksėti dar energingiau, - ir tada... - įsikarščiavusi norėjau dar kažką sakyti, bet staiga pritrūkau minčių.
- Taip taip, - linksėjo Anastazas, - ieškai kito gyvenimo, bet įsikuri ant slenksčio ir užsižiopsojęs į lauką užmiegi
- Būtent, - špytelėjau.
  Mes supratome vienas kitą. Tai turėjo būti nuostabu. Kažkodėl nebuvo, kažko trūko, bet vis tiek teoriškai žinojau, kad tai nuostabu. Mes buvome bendraminčiai.
- Kai mečiau darbą, - Anastazas pats to nejausdamas krapštė nosį, - dar nežinojau, ką veiksiu. Neseniai buvo mirusi teta ir palikusi kaime tuščią sodybą, bet tada apie ją dar negalvojau, - ties šitais žodžiais Anastazas iškrapštė didelį snarglį ir nuvalė pirštą į traukinio sienelę. - Kol neužsitrenkiau tualete. Sėdėjau ten ir tris valandas rėkiau, kol kaimynai iš vienuolikto aukšto išgirdo ir išlaužė duris. Pats jų išlaužti nesugebėjau. Įsivaizduoji, ką reiškia užstrigti trims valandoms tualete, kai tau be galo sunku? Ir dar pačioje giliausioje stadijoje.
- Įsivaizduoju.
- Ne, neįsivaizduoji. Tai reikia patirti. Patirti, kaip keičiasi tavo jausmai. Kaip, kuo toliau, tuo blogiau. Ir kaip kartais prašviesėja. Kaip kartais nusiramini. Bet laikas bėga, o niekas tavęs neištraukia. Tu nori  išeiti į kambarį, nueiti į dušą, arba įsijungti televizorių, arba tiesiog pažiūrėti pro langą, o niekas neateina ir neišlaužia durų. Tu įkalintas. Tu neturi pasirinkimo. Taigi taip nesąžininga. Taip negalima. Man ir taip buvo sunku gyventi, o dar užstrigau tame velnio neštame ir pamestame tualete, velniai rautų! Man tikrai buvo blogai!!
Stebėjau, kaip staiga Anastazui savęs pagailo. Gerai jį supratau, bet kažkodėl pasidarė šlykštu. Lyg stebint valkataujantį apsivėmusį girtuoklį, kurio gyvenimas tikrai nelepino, bet kuris ir pats į jį nesikabino. Ir, kai pagalvojau, kad pati esu tokia pati, pasidarė dar bjauriau. Viena vertus, septyni šimtai keturiasdešimt antrą kartą praregėjau, kita vertus, apėmė panika ir susierzinimas pagalvojus, kad dabar esu pririšta prie Anastazo priversta su juo bendrauti iki pat Vilniaus.
  Reikia kažką daryti. Pavasarį nuolat tai visiems kartojau. Visi sutiko, bet nežinojo, ką. Aš irgi nežinojau. Tik kartojau, kad reikia kažką daryti. Štai jau įpusėjo ruduo, bet niekas nepasikeitė.
- Reikia kažką daryti, - pasakiau.
- Taip. Reikia kažką daryti. Juk negalima taip gyventi.
  Mes visur vienas su kitu sutikdavome. Tik niekaip nesisekė išplėtoti pokalbio. Žinojau, kad geresnio pašnekovo už Anastazą šia tema turbūt vargiai berasčiau, bet nuosekliam kalbėjimuisi man buvo netinkama nuotaika. Anastazui turbūt irgi.
  Atėjo kontrolierius ir patikrino Anastazo bilietą. Nuo jo dvelkė alkoholiu. Pagalvojau, kad jis neturėtų gerti tarnybos metu, kad turėtų neleisti koridorėlyje rūkyti tiem dviem bedančiams vyrams, nes dūmai pasiekia ir keleivius, ir kad galėtų užtildyti tą rėkaujančią kompaniją, keikiančią biurokratus ir klausinėjančią kaimynų nuomonės. Kažkada labai mėgau važinėti traukiniais- iki kol įlipus į traukinį ėmė atrodyti, kad važiuoju jame visą gyvenimą.
- Norėčiau būti aktoriumi.
- Tai būk, - šyptelėjau.
- Negalėčiau, - Anastazas papurtė galvą, - neįsivaizduoju, kaip reikėtų ištverti repeticijas.
- Bet kiti kažkaip ištveria, - susimąsčiau. Man visada būdavo įdomu, kaip Rugilė  ištveria repeticijas. Bet ji niekada nesugebėdavo man atsakyti į šį klausimą. Ji nesuprasdavo, kaip galima neištverti to, kuo tu gyveni.
- Na taip, - sakydavau jai, - kai jauti įkvėpimą, ištveri. Bet juk ne visada jauti įkvėpimą gyventi tuo, kame matai prasmę. Ne visada jauti įkvėpimą matyti prasmę.
- Ne visada, - sutikdavo Rugilė, - Bet.. Bet tiesiog ištveri. Kitaip niekas neišeitų?
- O jeigu bandydamas tas akimirkas tik ištverti, kažką pražiopsosi? Gal, pavyzdžiui, prasmė- būtent  jose?
- Nežinau.
Ir visada prieidavau tą pačią išvadą. Kad viskas yra šūdas. Gal ir įmanoma judėti pirmyn, bet aš judu labai lėtai. Beveik nejudu. Gal kada nors kažką atrasiu  ir galėsiu judėti greičiau, gal suprasiu, jog reikia pakeisti kryptį, gal pradėsiu, pavyzdžiui, kasti žemėje tunelį, - bet viso to reikia laukti. Ir kažką daryti. Ir jausti atsakomybę daryti tai, ką reikia, nors nežinau, ko reikia. Gal būtent savęs gailėjimasis atvers kelią. Nes kažkada vis tiek pavargsiu galutinai ir tai praeis savaime. Tada kažkas juk turės atsirasti jo vietoje.
  Triukšmaujanti kompanija nutilo pati. Visi kažkaip pamažu pamažu liūdnėjo ir galiausiai susimąstę nebekalbėjo. Tik kažkaip visada sunku matyti laimingą žmogų susimąstant.



II DALIS



Išlipus iš traukinio, kaip ir tikėjausi, buvo be galo šalta. Anastazo, nuėjusio į tualetą kaip bijojau ir tikėjausi, nesutikau. Troleibusas, kaip ir  buvo galima  tikėtis, buvo prisigrūdęs žmonių ir aš negalėjau patekti prie lango, kur galėčiau pasidėti savo nešulius, tad turėjau pusę kelio juos laikyti rankose. Kaip ir buvo galima tikėtis, labai susierzinau, kiekviena akimirka atrodė tuščia, aš tarsi nieko neveikiau, bet negalėjau ir nieko neveikti. Aš gyvenau, juk stovėjimas prisigrūdusiame autobuse irgi buvo gyvenimas, bet jaučiau tik tuštumą, kuri juk negalėjo būti gyvenimas. Nieko nebuvo. Visiškai nieko. Jokių minčių, tik erzulys. Jeigu aš būčiau galėjusi atsisėsti ir atsipalaiduoti, galbūt būčiau ką nors pamąsčiusi, galbūt netgi suvokusi.
O dabar buvo tik erzulys. Jokių minčių, tik be galo intensyvus jausmas, kad gyvenimas yra šūdas. Netrukus pradėjo svaigti galva ir skaudėti pilvą. Ir neturėjau jokių minčių, jos buvo tik jausmas, kad viską skauda, kad viskas yra skausmas, į mano skausmą tilpo ir Afrikoje badaujantys vaikai, ir karo lauke gulintis sužeistas genijus, ir mano tuščia ir vieniša skaudanti senatvė, ir visi mano gyvenimo troleibusai ir autobusai, kurie važiuodavo per ilgai, per ilgai. Jeigu būčiau galėjusi atsisėsti, gal bent galėčiau susikoncentruoti vien į skausmo sekundes ir nejausti tos visumos, kuri pernelyg prislegia, jog sugebėčiau dar ir su skausmu kovoti. Bet problema buvo ta, kad aš nesugebėjau atsisėsti mintyse.
  Netrukus reikėjo persėsti, o iš kelių stotelių, kuriose galėjau laukti kito autobuso, išlipau artimiausioje. Įkvėpiau oro, kiek atsigavau ir pradėjau šalti. Be manęs stotelėje šalo dar dvi bobutės, diedukas ir mergina su keista skara. Iš  pradžių vaikščiojau pirmyn atgal, nes negalėjau nieko neveikti, paskui užsikniaubiau ant suoliuko, nes skausmas įsismarkėjo. Autobusas vis neatvažiavo ir neatvažiavo. Stengiausi susikoncentruoti tik į skausmą ir apie nieką negalvoti. Bet autobusas vis neatvažiavo ir neatvažiavo. Ir kitą sekundę neatvažiavo. Ir dar kitą. Instinktyviai atrodė, kad nebeatvažiuos niekada. Pagalvojau, ką galvotų Anastazas, jei dabar matytų mane čia. Šaltis vis labiau ir labiau skverbėsi. Vėl  pradėjau vaikščioti pirmyn atgal, tačiau netrukus susirietusi vėl atsisėdau. Viskas buvo didžiulė šlamšto krūva. Vis žiūrėjau į tą pusę, iš kurios turi atvažiuoti autobusas, bet, kiek akys užmatė, keliu atvažiuodinėjo tik lengvieji automobiliai, o kažkur toli toli krypavo troleibusas. Skausmas buvo šleikštus,  jaučiau silpnumą ir panišką šaltį. Velniai rautų. Atvažiavo kažkoks troleibusas, net nepažiūrėjusi į jo numerį įlipau ir pavažiavau dvi stoteles. Per tą laiką spėjau kiek atšilti. Išlipau stotelėje prie Linos namų. Atrodė, kad dabar autobuso teks laukti ilgiau, nes nutolau nuo jo per dvi stoteles. Stotelėje nebuvo jokių žmonių, šiek tiek jėgų spėjau pasisemti atsikvėpdama troleibuse. Nusispjoviau ir šiaip ne taip pavyko susikoncentruoti į skausmą.
  Skausmas buvo grynas, tyras ir valantis. Erzulys pamažu nyko ir užleido vietą ramybei. Keistai tuščiai ramybei po  varginančios dienos. Maždaug po dešimties minučių atvažiavo  autobusas. Prakeiktas autobusas. Kiek daug autobusų turbūt pateko į avarijas dėl mano prakeikimų. Kiek daug žmonių aš nužudžiau savo požiūriu į pasaulį, kai jame likdavau tik aš su savo erzuliais. Kiek daug dienų praėjo laukiant gyvenimo, lyg būtų toks laikas, kai jo nebūtų. Kiek daug pasaulio prišiukšlinau savo žodžiais. Kiek daug žmonių šitame pasaulyje. Gretima kelio juosta autobusą vis lenkė ir lenkė automobiliai. Visi žmonės kažkur važiavo. Autobusas pupsėjo lėtai, bet jaučiau malonią ramybę, panašią į prasmę. Jaučiau ją turbūt tik todėl, kad pavargau jausti, jog viskas beprasmiška.
  Tarpduryje pasisveikinau su kaimyne, su kuria labai nemėgdavau sveikintis ir šiaip karts nuo karto mes viena kitą ingoruodavome.
  Atidariusi kambario duris, pamačiau Gabiją.
- Kaip praėjo savaitgalis? - dirbtinai linksmai paklausiau kabindama paltą į spintą.
- Gerai, - atsakė Gabija.
Apsidžiaugiau, kad ji nešneki. Numečiau krepšius į kampą ir susirietusi atsiguliau ant lovos. Gabija prisėdo ant Vilmos lovos, kuri stovi visiškai priešais mano lovą. Norėjau pabūti viena, ir nors Gabija manęs nekalbino, man nepatiko, kad ji atsisėdo taip bendraujančiai arti. Man nepatiko jausti, kad ji čia sėdi. Kelias minutes nepajėgiau nieko galvoti, galvojau tik apie tai, kad ji čia sėdi ir neleidžia man būti vienai. Negalėjau atsipalaiduoti, mintimis siunčiau jai piktus sveiko proto signalus, bet ji nieko negirdėjo. Susierzinusi nuėjau į tualetą ir garsiai trinktelėjau durimis. Atsisėdau kampe prie smirdančios šiukšlių dėžės ir be galo norėjau apsiverkti. Labai norėjau verkti, tada įtampa būtų išsiliejusi ir jau galėčiau ramiai gulėti Gabijos nė nepastebėdama. Tiek daug pastangų prireikė, kad pajusčiau ramybę, o štai Gabija viską sugadino. Ir kodėl, po velnių. Juk ji nebūtų atsisėdusi ant Vilmos lovos, jei nebūčiau grįžusi. Ji tik norėjo pabendrauti su manimi. Nes ji kvaila, nes ji durna, nes aš durna, nes gyvenimas durnas, nes aš taip pavargau, aš nebegaliu, viskas yra toks šūdas, galbūt aš dar atsigaučiau, jeigu pabūčiau viena, bet aš ne viena, aš čia gyvenu, aš čia būsiu dar bent savaitę, o ir po to, kas iš to, kad važiuosiu namo, šiandien taip džiaugiausi iš ten išvažiavusi, ten aš negaliu būti viena, ten nuolat prievartauja tėvai, jie nieko nedaro, jie tik nebyliai bendrauja kaip Gabija, bet mane tai trikdo, aš taip pavargau, o ir kas iš to, jei ir gyvenčiau viena, aš taip pavargčiau nuo savęs, aš neturėčiau, ką veikti, viskas būtų taip tuščia, dienos būtų tokios vienodos,  o ir kas iš to,  jos ir dabar vienodos, jos visada bus vienodos, prasmės reikia ieškoti ne įvykiuose, prasmės reikia ieškoti savyje, o aš taip nuo savęs pavargstu, aš vis kažkur dingstu, aš vis dingstu, aš vis palieku save nelaimėje, šitame dideliame kvailame durname liūne. Ir man niekaip neišėjo apsiverkti. Nenorėjau ilgai sėdėti prie smirdančios šiukšlių dėžės ir gana greitai vėl pasiryžau susiimti. Nusiploviau rankas ir įėjau į kambarį. Gabija sėdėjo kaip sėdėjusi, nukreipusi žvilgsnį pro langą. Akivaizdu, kad ji būtų labai nustebusi, jei sužinotų, kokių man kelia problemų. Bet viskas kaupėsi, kaupėsi, kaupėsi. Anksčiau niekada neleisdavau sau pagalvoti, kad gyvenimas yra nesąžiningas. Vis eidavau į priekį ir neleisdavau sau galvoti, kad tai sunku ir kad galėčiau pasiduoti. Užtat dabar taip galvojau ties kas antru žingsniu.
  Užsirašiau į užrašų knygelę Anastazo telefono numerį.
- Tai kaip praėjo savaitgalis? - paklausiau, kad nebejausčiau įtampos.
- Gerai, - Gabija šyptelėjo ir įbedė žvilgsnį į dangų.
Šiek tiek atsipalaidavau. Tačiau atsisėdusi ant lovos nežinojau, ką veikti. Mokytis nesinorėjo, kalbėtis nesinorėjo, sėdėti arba gulėti ir nieko neveikti irgi nesinorėjo. Išgirdau koridoriumi link durų artėjančias Vilmos šlepetes. Jai įėjus į kambarį padvelkė šampūnu ir garais.
- Sveika, kaip praėjo savaitgalis?
- Kaip visada, - išsišiepiau iki ausų, - o tau?
- Nuostabiai, - ji džiovė ant radiatoriaus rankšluostį. - Beje, atvežiau to obuolių pyrago, kurį aną savaitę visą viena suvalgei.
  Nebuvau tikra, ar tai priekaištas, ar ne, bet kaltę dėl ano karto jaučiau didelę. Supratau, kad negaliu savęs laikyti nepakaltinama, tačiau tą dieną tikrai buvo sunku išverti, o ji taip lėtai slinko, o ant stalo taip lėtai gulėjo pyragas. Sekančią dieną nupirkau Vilmai didelį varškės pyragą, bet ji suvalgė tik mąžą jo gabalėlį. Po kelių dienų stovėjimo ant stalo likusius sudžiūvusius gabalėlius užbaigiau pati.
- Atsivežiau labai daug maisto, - toliau kalbėjo Vilma, - turbūt galėsiu visą savaitę neiti į parduotuvę. A, buvau nuėjusi į savo mokyklą.
- Aš tai turbūt dar ilgai neisiu į mokyklą, - atsisuko Gabija.
- Aš jau visai norėčiau nueiti... - Prisiminiau kelias mokytojas, kurias  norėčiau aplankyti.
- Ir kaip sekėsi? - paklausė Vilmos Gabija.
- Susipykau su viena mokytoja.
- Tikrai?! - pradėjau juoktis.
- Tai kad ji karvė.  Gražu-  nuėjau aplankyti mokytojų ir su viena susipykau.
Negalėjau nustoti juoktis, nors ypatingai juokinga nebuvo.
Į duris pasibeldė ir po Gabijos garsaus “prašau” įėjo kaimynas.
- Tai va. Makaronų aš nevalgiau, - jis stovėjo tarpduryje ir bukai spoksojo tai į Gabiją, tai į Vilmą.
- Kodėl? - Vilma nė kiek nepasimetusi pašaipiai paklausė. Aš visiškai nesupratau, kas čia vyksta.
- Nes kažkas juos persūdė, - lygiai taip pat nepasimetęs atsakė kaimynas, nors iš pasimetimo nesugebėjo būti pašaipiu.
Buvo įvykę kažkas, apie ką aš nežinojau.
- Ei, kas čia vyksta, aš irgi noriu žinoti, - suzyziau.
- Mes atsiprašome, - pradėjo teisintis kaimynui Gabija, - aš tau alaus pastatysiu.
- Kas čia vyksta? - nenustygau vietoje, - kas čia vyksta, kas čia vyksta, kaščiavyksta?!
- Tavo draugės į mano verdančius makaronus pripylė daug druskos. Labai daug druskos.
- Aš tau makaronų pastatysiu, - pašaipiai pasiūlė Vilma.
- Jūs jam į makaronus pripylėte druskos?? - negalėjau patikėti.
- Ir aliejaus, - nusijuokė Vilma.
- Ir aliejaus?? - negalėjo patikėti kaimynas. - Tai va kas ten toks keistas buvo!
- Bet kodėl?! - man pakilo nuotaika.
- Norėjome susipažinti, - šyptelėjo Gabija. - bet gal taip ir nereikėjo daryti, mes atsiprašome. O aš kada nors pastatysiu tau alaus, gerai?
- Gerai, - išsišiepė kaimynas palengvėjusia širdimi ir išėjo.
- Jūs nuostabios! - tai pasakiusi vos neapsiverkiau. Galbūt vos vos ir apsiverkiau. Labai susigraudinau. Kaip lengvai kartais draugai gali pakelti nuotaiką, koks nuostabus dalykas kartais yra draugai. Kai viskas buvo toks šlamštas ir viskas buvo taip beprasmiška, ir staiga kuriam laikui pasijutau pasaulį atradusi iš naujo. O juk viskas toks šlamštas. Be galo susigraudinau. Pasijutau lyg gulėčiau mirties patale, o aplinkui susirinkę draugai naiviai stengtųsi mane palinksminti ir paguosti. Lyg ką tik būčiau patyrusi nervinį šoką, įsitempę nervai dar nesugebėtų atsipalaiduoti ir be galo stipriai išgyvenčiau laimės priepuolį. Jis buvo toks didelis, kad panorau jį apkabinti. Susirietusi atsiguliau ir išsišiepusi įsispoksojau į sieną. Pagalvojau, jog tai nuostabu, kad sutikau Anastazą. Pabandžiau įsivaizduoti jo gyvenimą kaime, kaimo žmonių gyvenimą, kitame pasaulio krašte gyvenančių žmonių gyvenimus, Gabijos gyvenimą, Vilmos gyvenimą, kaimyno gyvenimą, Rugilės gyvenimą. Viskas atrodė graudžiai nuostabu. Ir pasaulis, ir žmonės- jie tokie graudžiai nuostabūs. Muzika, teatras, kvailos nuolat virtuvėje rūkančios mano kaimynės- žmonės tokie nuostabūs su savo vargšais gyvenimais ir tokie nepakartojami.